TOKIA MŪSŲ KASDIENYBĖ. Pasivaikščiojimas po Birštoną

Taip gera pasivaikščioti po rudenėjantį Birštoną. Šis miestas bet kuriuo metų laiku gražus ir įpatingas. Atrodo daug  kartų jame būta, bet visada norisi sugrįžti dar kartą.

Į apžvalgos bokštą taip pat kopta ne vieną kartą, bet juk reikia patikrinti kuo gi tas vaizdas pasikeitė.
Beje užlipus tikrai atradome šį tą naujo, žiūronų anksčiau nebuvo, tik deja eurų kišenėse taip pat nenusinešėm, mielai būtume pro juos pažvelgę.


Šiame mieste  gausu įvairiausių skulptūrų, parkuose, miesto centre, Nemuno krantinėje. Kurią kryptį bepasirinktum pasivaikščiojimams, jų visur galima rasti, mums patinka jas apžiūrinėti, skaityti pavadinimus, taip paprastas pasivaikščiojimas tampa pramoga.
Su bėgančiais metais mes augame ir į daug ką žvelgiame kitaip, su kitokiu susidomėjimu.
Nes dabar dažnai ne tik pamatome ir praeiname, bet  pasiieškome nors žiupsnelio informacijos.
Štai skulptūra Vaižgantui, pasidomime, kodėl būtent čia ji pastatyta.” Gyvendamas Kaune, Juozas Tumas-Vaižgantas mėgo lankytis Birštone, jį vietiniai gyventojai vadina Birštono metraštininku ir mineralinių vandenų „Vytautas“ ir „Birutė“ krikštatėviu”.

Atkreipėme dėmesį ir į Martyno Mažvydo skulptūrą, pastatytą prie Birštono bibliotekos.

Šį apsilankymas mums tapo  informatyvus,  nes arba ką nors sužinojome, arba atnaujinome žinias.
Štai stabtelėję ties šia atminimo lentele sužinome, kad “Žymusis lietuvių rašytojas B. Sruoga tarpukariu gydėsi Birštono kurorte. Čia, prieš 70 metų, jis atgavo jėgas grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Netoliese Vytauto parko įsikūrusioje „Baltojoje viloje“ jis per tris mėnesius parašė garsųjį veikalą „Dievų miškas“. Netoli yra ir paminklas rašytojui.

Smagu prisėsti ant svajonių, skaitymo ir gyvenimo suolelių, prisiliesti prie galbūt sėkmę nešančio džentelmeno.




Neaprašinėsiu kiekvienos skulptūros ar paminklo prie kuripo stoviniavome, o kiek mes jų dar nepamatėme. Sakome, kad mums akys kažkaip plačiau atsivėrė, matome daugiau nei anksčiau. Manau, kad taip yra užaugus vaikams/
Mineralinio vandens garinimo statinys tai vieta, kurią net nesvarstę norime aplankyti. Juk negalime atsisakyti “inhaliacijų po atviru dangumi”. Beje, jo pavadinimą jei ir buvome girdėję, tai tikrai buvome pamiršę. Sūnus prasitarė, kad jo pavadinimas kažkoks įdomus. Teko paklausti interneto ir dabar gal prisiminsime, kad jis vadinamas “Druskupiu”. Aišku šviesų žaismas sutemus apsilankymui suteikia dar daugiau žavesio.

Nemuno krantinė įpatinga tapo dar ir tuo, kad ji sėte nusėta įvairiausių didesnių ar mažesnių  laivelių, anksčiau to tikrai nebuvo. Siūlomi  pasiplaukiojimai Nemunu, deja tam laiko neturėjome, o būtų buvę smagu.