Auginant mažus vaikus, nori nenori tenka susitaikyti su, atrodo, nesibaigiančia betvarke. Arba bent jau kiek didesniu bardakėliu, nei iki jų. Nutapšnoti paviršiai, neatskalbiamos dėmės, sudaužyti daiktai, nubučiuoti veidrodžiai, dievaži, pėdsakai ant sienų! Jie turi nepaprastą sugebėjimą išterlioti net lubas.
Aišku, yra tokių mamų helikopterių, kurios visada viską spėja. Namai blizga, vaikai iščiustyti, darbai atlikti, laiko sau skirta. Nors tai laikau labiau išimtimi ir tiesa sakant, šiek tiek veidmainyste. Nes visko suspėti neįmanoma. Tiesiog, pagal save susidėliojam prioritetus, šalutinius dalykus palikdami antrame plane. Vat čia ir skiriasi požiūriai. Kai kam tai purvini indai, kai kam pasaka vaikams prieš miegą, o kitam pagulėjimas vonioje.
Nors aš tvarkausi tikrai daug, stengiuosi tą padidėjusią betvarkę priimti kaip laikiną, neišvengiamą etapą ir su tuo susitaikyti. Ai, užaugs tie vaikai ir susitvarkysiu - kartais pagalvoju 😀 Nes dar nesu sutikusi nė vieno suaugusio žmogaus, kuris sakytų: "Jau mano mama tai pati geriausia buvo. Taip, dažnai dirbo, pasakų neskaitė, nežaidė su manimi, neišklausė, kai reikėjo. Užtat, grindys pas ją išlaižytos buvo, nors valgyk tiesiai nuo jų! Ir užuolaidas skalbė dažnai, lyg kokius apatinius. O kiekvieną vakarą ji praleisdavo šveisdama tai vonią, tai orkaitę, tai klozetą ar dar kažką, ką mes ten mazgiai išmurzindavom. Monotoniškas zulinamo šepečio garsas atstodavo įdomiausias pasakas. Va kokia nuostabiai sterili mano vaikystė prabėgo."
