Aš taip norėčiau, kad mano vaikai užaugę būtų dar laisvesni už mane. Nors ir taip save laikau gana laisvu žmogumi, visgi homo sovieticus sociumas ir tam tikra prasme spaudimas padarė savo. Ilgai tenka tą savo užmigdytą pusę budinti. Provincijos mąstu ji per daug nubudusi, laisvo vakariečio akimis - oi, dar yra kur stiebtis.
Nes laisvė yra laimė. Ir gyvenimas. Tas tikras, savo, o ne kitų lūkesčių ir projekcijų pildymas. Aš iki šiol nesuprantu, kodėl prie įėjimo į namą reikia gražių gėlių, jei sėdima ir vidiniame kieme. Galima stengtis ir dėl savęs, nebūtinai dėl kaimynų akių. Aš nesuprantu, kodėl skirtingos kojinės yra problema ir kodėl basas vaikas prekybos centre taip traukia kitų žvilgsnius. Kaip ir nesuprantu, dėl ko į mane, sėdinčią ant bordiūro ir valgančią salotas, keistai žiūri žmonės. Aš labai daug ko nesuprantu ir jaučiuosi gyvenanti aplinkoje, kuri viską supranta 😀
Dėl to pradedu galvoti, kad čia, Lietuvoje aš jau šiek tiek imu dusti ir norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje atrodyčiau normali. Arba neatrodyčiau niekaip, o tiesiog gyvenčiau. Bet kita vertus, žolė visada žalesnė ten, kur mūsų nėra.
Todėl savo vaikams noriu suteikti tiek laisvės (o ji svarbi net mažuose dalykuose), kad jie ją nešiotųsi su savimi ir jiems nereikėtų niekur bėgti, tam, kad pagaliau pradėtų gyventi.