Ramintą drąsiai galima vadinti meilės emigrante. Santykiai per atstumą porai buvo kliūtis, todėl sekdma paskui vyrą ji atkeliavo į Daniją. Ir nors pirmieji metai buvo ganėtinai sunkūs, nes labai ilgėjosi gimtinės, viskas aplink tarytum slėgė, tačiau įpusėjus antriesiems metams tarsi kažkas pasikeitė, apsivertė aukštyn kojomis. Raminta pamilo Daniją tiek, jog liūdna darydavosi išvykus vos kelioms savaitėms į gimtinę. Čia gimė ir judviejų sūnus Deiradas. Dar visai neseniai Raminta įkūrė ir nuosavą verslą, apie jį bei gyvenimą Danijoje ir itin ženklius kultūrinius skirtumus, kviečiu skaityti šiame interviu.
- Raminta, jau ne vienerius metu gyvenate Danijoje, tačiau kas visgi lėmė šį Jūsų sprendimą emigruoti?
Jeigu atvirai niekada nemaniau, kad paliksiu Lietuvą, ištisus metus buvau visiškai atsidavus gimtinei, visas mintis apie užsienį vydavau šalin. Bet kaip ten sako ,,ko tik nepadarysi dėl meilės”. Manau galiu save vadinti meilės emigrante, nes jeigu ne mano vyras manęs Danijoje šiuo metu tikrai nebūtų. Deividas Danijoje gyveno/studijavo, vis pasakodavo kaip čia viskas gerai, kokia puiki ir perspektyvi šalis, tad nusprendžiau atvykti ir aš, santykiai per atstumą tikrai ne man.
Pirmi metai buvo sunkūs, nuolat ilgėdavausi gimtinės, viskas aplink slėgdavo, jaučiausi visiškai ne savo rogėse, atrodo gyveni, bet ne iki galo, lyg ir turi tai, dėl ko tu čia, bet vis tiek kažko trūksta. Bet kuomet įpusėjo antri metai, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pamilau Danija tiek, jog liūdna darydavosi išvykus vos kelioms savaitėms į Lietuvą. Mes žmonės labai greitai priprantam ir prisitaikom, tiesiog tam reikia laiko.
- O kokius kultūrinius skirtumus pastebite gyvendami svetur?
Danai yra labai atviri ir visuomet tolerantiški bet kokioms situacijoms ir bet kokiems žmonėms. Itin punktualūs, jiems labai svarbu viską planuoti, atvykti laiku į sutartą vietą. Materialus statusas jiems yra visiškai ne rodiklis, jie labai nemėgsta, kai viešai žmonės demonstruoja savo turtus, bando pasirodyti ar kažką įrodyti, jie labiau vertina individualius pasiekimus. Vienas svarbiausių dalykų danams yra akių kontaktas ir bendravimas su žmonėmis.
- Ar tai Jūsų svajonių šalis, namai?
Šiai dienai esame nusprendę čia pasilikti, bet kaip bus ateityje negaliu pasakyti. Neatmetam ir kitų variantų.
- Artimiausiuose planuose nėra sugrįžimo į gimtinę?
Oi ne, tikrai planuose Lietuvos nėra. Kuomet baigsis koronos chaosas vyksim atostogų aplankyti artimuosius, bet tik tiek.
- Beje teko girdėti, kad motinystės atostogos Danijoje yra daug trumpesnės nei Lietuvoje ir vaikus į lopšelius tenka išleisti kiek anksčiau, ar tai tiesa?
Tikrai taip, čia motinystės atostogų viso turim tik 52 savaites, tad mažuosius jau leidžia į daržiukus sulaukus 10 mėnesių, kai kurie leidžia net ir dar ankščiau. Viena bendradarbė danė pasakojo, jog savo dukryte išleido į daržiuką 4 mėnesių ir grįžo vėl į rutiną, savus darbus. Danai labai stebisi, kodėl mes lietuviai taip bijom išleisti tokius mažiukus vaikus į darželį, neva vaikams daug lengviau pritapti mažesniems prie naujos rutinos, nei jau suvokimą turintiems. Iš dalies skamba gan logiškai ir suprantamai, bet mums širdelė neleido savo mažiuką paleisti 10 mėnesių.
- Kokius kardinalius skirtumus Jums dar teko pastebėti, būtent kas liečia vaikų auginimo/priežiūros klausimus?
Trumpos motinystės atostogos ir ankstyvas leidimas vaikus į darželį manau vieni kardinaliausių skirtumų lyginant su Lietuva.
- Dar visai neseniai atšventėte pirmąjį sūnaus gimtadienį, kurio dekoracijomis beje rūpinotės pati, kiek laiko užtruko pats pasiruošimas šventei? Ir kodėl pasirinkote būtent tokią temą?
Pradėjau ruoštis likus 3 mėnesiams iki šventės, ieškojau idėjų, pirkau įvairias dekoracijas, mėgstu viskam ruoštis neskubant, mėgaujantis procesu. Džiaugiuosi, kad viską darėme patys, nieko nereikėjo samdyti, išleisti papildomai pinigų ar nusivilti, kad kažką padarė ne taip kaip norėjome. O ,,Mažojo Princo” tema gimė dar kai laukiausi sūnelio Deirado. Visuomet skaitydavau jam šią knygą, glostydavom pilvuką ir nuolatos jį vadindavom mažuoju princu. Taip su vyrų pasitarę nusprendėm, jog bandysim sukurti ,,Mažojo Princo” pasaka per 1 gimtadienį. Persirengti knygos personažais buvo puiki mintis, tai suteikė tikrumo ir geresnių emocijų šventei.
- Ar po sūnaus gimtadienio jau planuojate jį leisti į lopšelį?
Deiradas užrašytas į darželį tik kitais metais rugsėjį, tad dar visus metus džiaugsiuosi sūnelio draugija namuose. Kadangi auginam Deiradą prieraišios tėvystės principais, sprendimą priemėm labai greitai net nedvejojant. Dabar stengiuosi plėtoti savo verslą, jog galėčiau dirbti namuose ir realizuoti savo norus. Esu labai veiklus žmogus, man būtų super sunku tiesiog sėdėti namuose ir tik prižiūrėti vaiką. Veikla ir judėjimas gyvenime man reikalingas kaip oras.
- Kaip manote ar tokio amžiaus vaikams yra lengviau adaptuotis darželyje – lopšelyje, nei pvz; dvejų ar trijų metų amžiaus vaikučiams?
Negaliu atsakyti į šį klausimą nei taip nei ne, nes visi vaikai labai skirtingi, jeigu vienas vaikas puikiai adaptavosi ir jam tikrai patiko daržiuko aplinka, tai tikrai nereiškia, jog lygiai taip bus ir kitam vaikui. Mes priemėm sprendimą neleisti, nes jaučiam, jog mūsų vaikas tam nepasiruošęs, šiuo metu jam tik reikia daug meilės ir šilumos iš tėvų, bet ne svetimų žmonių. Tai tik mūsų nuomonė, kiekvieni tėvai renkasi kas geriausia jų vaikui.
- O kaip grįžimas į darbą?
Su darbu teko atsisveikinti, bet visada turiu galimybę sugrįžti atgal. Kaip ir minėjau, Danai labai supratingi žmonės, paaiškinau situacija kodėl išeinu, tad gavau malonų pareiškimą, jog visada lauks grįžtant. Pirmą savaitę kuomet pasirašiau dokumentus jog palieku darbo vieta žinoma buvo liūdna, bet manau tai visiškai normalu, jog mintis užvaldo savotiškas liudesys. Vis tik dirbau toje kompanijoje ilgą laiką, beveik 3 metus, pripratau prie darbo vietos, kolegų, o tada staiga tenka viską palikti. Bet toks tas gyvenimas, nieko nėra svarbiau už vaiką, ypač kai tai nebuvo svajonių darbas.
- Juk neseniai įkūrėte savo pačios verslą, papasakokite apie jį plačiau, apskritai kaip kilo pati idėja įkurti būtent papuošalų verslą?
Papuošalus kurti pradėjau prieš gerus 5 metus, bet tai buvo daugiau smagus laiko praleidimas, nei rimtas pinigų uždirbimas.
Jaučiu malonuma kurti, mėgstu kruopštumą ir smulkmeniškumą, tad papuošalus verti man labai patinka. Buvau apstojusi, nes išgyvenau kūrybinę krizę, nenorėjau nei kurti nei kažką daryti, bet dabar visiškai esu užsivedus, tad sugrįžau su dar didesniu užsidegimu ir aistra kūrybai.
- O kaip kitas Jūsų pomėgis – fotografija, ar jo nelaikote savo darbu?
Taip, fotografija stengiuosi paversti savo pagrindiniu darbu, nes tai didžiausia aistra mano gyvenime. Fotoparatas mano geriausias draugas, retai kada palieku ji namuose, mes visada ir visur kartu. Danijoje šiek tiek sunkiau su fotografija. Danai stipriai kitokie, jiems nuotraukos nėra itin svarbus dalykas. Lietuvoje visi mėgsta fotografuotis ir fotografai turi nuolatos darbo, čia taip tikrai nėra. Pagrindiniai klientai visuomet būna Lietuviai arba kitų šalių emigrantai.
- Apskritai ar nemanote, kad šiuo metu tiesiog labai madinga būti fotografu. Tačiau, visgi ar kiekvienas fotografuojantis gali laikyti save fotografu?
Aš esu tas žmogus kuris visada palaiko kuriančias ir meniškas sielas, bet tikra tiesa jog fotografų paskutiniu metu tikrai labai daug. Dėl didelio fotografuojančių žmonių skaičiaus, fotografo profesija neatrodo kažkuo ypatinga kitiems, aplinkiniai žiūri taip lyg tai būtu super lengva profesija. Bet toli gražu taip nėra, neužtenka turėti gerą fotoparatą, kad vadintumeisi fotografu. Reikia įdėti daug darbo ir pastangų, analizuoti žmones, jų bruožus.Vienas svarbiausių dalykų reikia turėti akį, jog užfiksuotum puikų kadrą, žinoma mylėti ir jausti nuolatinę aistrą tam ką darai.
- Palinkėjimas skaitytojams
Niekada nebijokit būti savimi, atsiskleiskit, pildykit savo norus ir troškimus. Nebijokit svajoti, nes svajonės tikrai pildosi, tereikia labai labai stipriai norėti. Gyvenam vieną kartą, kada jeigu ne dabar?
