Aplink visi tik ir šneka, kad šuo metu grybų daugiau nei eglių spyglių. Tokios kalbos, kai miškas nepaskiekiamas, labai gadina nuotaiką. Beprotiškai mėgstu grybauti ir valgyti grybus, todėl visada laukiu jų sezono. Ir pagaliau nušvito laimės akimirka – išdūmėme valandai į mišką.
Dar beeidama taku pastebiu gražų baravykiuką ir pasiūlau vyrui jį pasiimti. Na, kaip motyvaciją, nes jis nelabai mėgsta grybauti. O tada dar viena, antra ir nežinia jau kelinta ruda kepurėlė. Ir kaip visada prisimenu savo senelį. Netekome jo, kai man buvo 6,5 metų, bet liko daug brangių prisiminimų. Nežinau, kiek kartų per tuos metus galėjau su juo vaikštinėti po mišką, bet puikiai pamenu, kaip pasakydavo man kiekvieno išgirsto paukščio pavadinimą. O tada liepdavo palįsti tai po viena, tai po kita žemašake eglute ir nurodydavo, kiek grybų turiu iš ten ištraukti. Iki šiol niekaip negaliu suprasti, kaip jis eidamas ir net beveik nesidairydamas pamatydavo tuos po eglėmis pasislėpusius grybukus. Galvoju, gal stebuklingi buvo jo akiniai?
Kalbant apie akinius, kasdien jų nenešioju, nors lyg ir turėčiau. Bet važiuodama grybauti visada imu su savimi. Šiandien pamiršau, tad teko grįžti. Tik su jais randu grybų. Ir dar niurnu eidama paskui vyrą, kiek gėrio jis palieka nenupjovęs. Sako, kad taip yra todėl, jog jis be stebuklingų akinių, su kuriais kiaurai per medžius matytų. Net nusijuokiu išgirdusi šį sakinį ir prisiminusi savo pamąstymus apie senelį.
Taigi, kiek mažiau nei valanda miške, du krepšeliai grybų, aiškus kelių ateinančių dienų meniu, pakvėpuota grynu oru ir prisiminti brangūs žmonės.
Beje, nemėgstu žvejoti. Turbūt irgi senelio dėka. Tiesa, jis labai mėgo ir, kai prašydavau mane pasiimti kartu, visada prižadėdavo. O kai pabusdavau, jau seniausiai būdavo grįžęs. Teisindavosi, kad niekaip manęs prižadinti negalėjo. Taip ir nespėjo išugdyti meilės meškerei. O gal jau tada matė, kad tyliai sėdėti vienoje vietoje kelias valandas tikrai ne man.
