Vis bandau prisiminti, ką vaikystėje žinojau apie moliūgus. Tikriausiai, nelabai daug, nes ši daržovė nebuvo labai populiari. Gal labiau pažįstama iš pasakos apie Pelenę, nei iš kvapo ir skonio, ką jau kalbėti apie kažkokią kreminę sriubytę su kokosu pienu ir imbiero poskoniu. Viskas pasikeitė, greičiausiai, tada, kai Lietuvoje išpopuliarėjo Helovyno tradicijos. Nors vieni žmonės šią šventę jau švenčia kaip savą, o kiti burba dėl užsienietiškų papročių invazijos, moliūgų mėgėjų atsirado tikrai daugiau nei jų buvo prieš tris dešimtmečius. Pavarčiusi senas kulinarines knygas receptų su moliūgais beveik nerandu, o štai šiandieninėse... pasirinkimas labai įvairus.
Mano jau minėta kreminė sriubytė mūsų namuose daug gerbėjų nesurenka, nes nei vyras, nei mažoji nemėgsta pertrintų sriubų. Tad moliūgus dažniausiai naudojame gaminti picų ir makaronų padažams. Ir, žinoma, kepiniams. Šį kartą su Jonyte nusprendėme išsikepti saldžios moliūgų duonytės, beveik be pridėtinio cukraus. Receptas iš pradžių kėlė abejonių, nes tešla buvo labai lipni, bet viskas pavyko puikiai. Nustebino ir duonos purumas, ir skonis, ir maloni spalva.
Moliūgėlio specialiai nesirinkome, bet šį kartą pasitaikė labai saldus ir kvepiantis melionais. Nulupome, išėmėme sėklas, atsiriekėme 400 gramų gabalėlį ir pasmulkinome. Tada apvirėme (apie 10 min.) ir sutrynėme smulkintuvu į tyrę.
Pakelį sausų mielių ištirpinome 130 ml šilto vandens su šaukšteliu cukraus ir leidome pastovėti apie 10 min. Tiksliau, pastovėti leidau aš, o Jonė nuolat pirštuku badė kylančius burbuliukus.
Tuomet į 500 gr kvietinių miltų sudėjome moliūgų tyrę, 0,5 šaukštelio druskos, 3 šauktus aliejaus ir supylėme mieles. Gerai išminkytą tešlą palikome kilti valandą laiko. Būtinai šiltesnėje vietoje ir pridengtą rankšluosčiu. Po valandos tešlą dar kartą perminkėme, orkaitę įkaitinome iki 200 laipsnių, kekso formelę išklojome kepimo popieriumi ir sudėjome tešlą. Kepėme 40 min. su vėjeliu.
Duonytė puikiai tiko pusryčiams su sviestu, su obuoliais ir riešutų kremu, ar tiesiog be jokių priedų prie arbatos puodelio. Manau, kad kitą kartą dar pabandysime paeksperimentuoti su razinomis, riešutais ar kokiomis sėklytėmis ir iškepsime ne šiaip moliūgų, o karališką moliūgų duoną. Pabandykite ir Jūs!
