Ką daryti, jei vaikas bijo dantukų gydymo? Komentuoja psichologė

Reaguodami į mamos Ingos (Floryte) aprašytą situaciją dėl dukrytės Augustės baimės gydytojams, o konkrečiai – dantukų gydymui, dalinamės psichologės Sonatos Vizgaudienės (psichologijoskeliu.lt) komentaru:

Mitą apie skausmingą dantų gydymą reikia laužyti

Neretai tėveliai susiduria su panašiais sunkumais, kuomet vaikai bijo medicininių procedūrų, skiepų, o ypač dantukų taisymo. Iš kur kyla šios baimės konkrečiam vaikui, dažniausiai sunku išsiaiškinti, tam daug įtakos turi ir paties vaiko jautrumas, skirtingi skausmo toleravimo slenksčiai, bet nejučiomis ir tėveliai gali prie to prisidėti.

Juk šeimos nariui grįžus iš odontologo, gana įprasta paklausti, ar skaudėjo. Vaikai pasiklauso ir jiems susidaro įspūdis, kad taisant dantis, turi skaudėti. Iš esmės, tai atėję iš  nkstesnių patirčių, kada vizitai pas odontologą tikrai buvo skausmingi, bet jei galvotume apie šiandieną, retas kuris per šias procedūras patiria didesnį skausmą. Taigi, apskritai mitą apie skausmingą dantų gydymą jau reikėtų laužyti, tada pati šios baimės aura bus mažesnė.

Pakalbėkite su vaiku apie būsimą vizitą

Kadangi Augustė, tikėtina, jautri mergaitė, ją bet kokioms naujovėms ar baiminantiems dalykams visada būtina ruošti iš anksto. Jautrūs vaikai siurprizų nemėgsta, netoleruoja, patiria didelį psichologinį diskomfortą, stipriai kyla nemalonios emocijos. Tad su ja reikia smulkiai apie tai kalbėtis. Ramiai pasakykite, kada teks eiti pas odontologą, nuraminkite, kad dar turite laiko tam pasiruošti, nusiteikti.

Papasakokite, kodėl reikia taisytis dantis, kabėkite kuo ramiau, nemoralizuokite, tiesiog paaiškinkite faktais. Kuo detaliau papasakokite, kas ten mergaitei bus atliekama. Pasakykite, kad ji galės bendrauti su odontologu ir smulkiai klausti, kas jai bus daroma. Net nedidelis kontrolės jausmas vaikus gana stipriai ramina.

Tegu vaikas užduoda klausimus, detaliai atsakykite ir, jei reikės, pasikalbėkite apie tai keletą kartų. Nieko nemeluokite ir galimas nemalonias detales būtina aptarti, pavyzdžiui, vaistų suleidimą ar burnos nutirpimą. Jei vaikas bijo dūrių, nebūtina sakyti apie vaistų leidimą, galima apsiriboti pasakymu, kad pradžioje reikia nuimti galimą nemalonesnį jausmą ir tuo momentu šiek tiek pamaudžia ar pan.

Nevartokite žodžio „skausmas"

Kalbant apie procedūrą, geriau nevartoti žodžio „skausmas", geriau pasirinkti kitus žodžius, pvz., „paspaudžia, pamaudžia, patirpsta, paveržia, pasmelkia ar pan. Daugiau orientuotis į pozityvius dalykus, kaip bus gerai, kai dantukas bus sutaisytas, kaip šaunu būtų tai padaryti su kuo didesne drąsa ir pan. Aišku, galima kartu sugalvoti, kaip už tokią drąsą, kad pabandys įveikti baimę, galėtų būti atlyginta.

Galima būtų pasiūlyti kitų metodų, pavyzdžiui, sekti pasaką apie mėgstamą personažą, kuris bijo taisytis dantukus, kaip jis tai padaro ir kuo ši baimės įveikimo istorija baigiasi. Toks netiesioginis nujautrinimas dažnai puikiai veikia. Aišku, nebus taip, kad baimė visai išnyks, bet vaikas nueis drąsiau ir geriau susitvarkys realioje situacijoje. Taip pat galima paprašyti nupiešti baimę, ją suplėšyti ir pasidaryti talismaną, kuris padės jaustis drąsiau. Su mažesniais vaikais smulkiai pražaidžiamos baimę keliančios situacijos. Vaikas, žaisdamas su lėlėmis, pabūna ir dantistu, ir pacientu po keletą kartų.

Palaikykite vaiką visose situacijose

Svarbiausia užtikrinti savo, kaip tėvelių supratimą, buvimą kartu, kai sunku, ir palaikymą.

Paprastai vaikams augant baimės mažėja, nes patirtis parodo, kad baiminantys dalykai - ne tokie ir baisūs. Be to, vaikams bręstant, gerėja jų savireguliacija, suvokimas, kam kažkas yra būtina, vaikai įgyja įgūdžių, kaip susitvarkyti su nemaloniais dalykais, darosi kantresni, gebantys išbūti su ne itin maloniais dalykais. Tikėtina, ir Augustė išmoks susidraugauti su baimėmis.

Tėveliams norėčiau palinkėti kantrybės ir išradingumo padedant vaikams įveikti sunkumus!