Jau kurį laiką gyvenu itin neramiai. Laukiu savo aštuonmetės vizito pas stomatologą. Problema tame, kad manoji itin bijo gydytojų, o gal jei dar tiksliau - jų atliekamų procedūrų. Neseniai maniškei buvo imamas kraujo iš piršto, tai rėkė baisingai, teko laikyti glėby, kad seselei pavyktų. Baisiausia man, kad ji pradeda visa drebėti.
Vasarą Augustė lankėsi pas stomatologą. Šiaip ne taip prisileido gydytoją apžiūrėti dantukus. Mūsų nelaimei, rado vieną sugedusį tikrąjį dantuką. Gydytoja, pamačiusi, kokia Augustė baugi, pasakė, kad negydys jos dantų. Davė kontaktus klinikos, kur vaikų dantis gydo su sedacija (t.y. vaiko apsvaiginimas dujomis). Telefonu susisiekus su klinika, jos specialistai pasiūlė jautraus vaiko dantis gydyti su narkoze! Mane tiesiog ištiko šokas! Jie tiesiog įtikinėjo mane, kad tai - geriausias būdas! Aš tai suvokiu kiek kitaip. Juk narkozė dantų gydymui aštuonmetei -tai jau visiškas kraštutinumas. Suprantu, jei vaikui - treji metukai, bet dabar...Juk narkozė jautriam vaiko organizmui gali turėti labai negerų poveikių. Beje, kyla klausimas - tai juk visą gyvenimą Augustė nesigydys dantų su narkoze?...Kada turi ateiti tas laikas, kai ji išdrįs nugalėti baimę?..Taigi, į tą kliniką užsiregistravau tik konsultacijai. Tačiau į mūsų šeimą įsisukus Covid'ui, suplanuotą vizitą teko atšaukti, vėliau klinikos darbuotojai išėjo atostogų, ir galų gale nusprendžiau ieškoti pagalbos kitur. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. Stomatologai, išgirdę, kad vaikas bijo, jautrus, pataria pagalbos ieškoti pas kitus. Kaip suprantu, niekas nenori "terliotis" su jautruoliais. Šiaip ne taip, radau vieną gydytoją, kuri dirba su mažaisiais pasientais. To gydytojo net 2 mėn. reikia laukti!
Kol laukiam, bandau pati "paruošti dirvą" vizitui pas stomatologą - kalbuosi su vaiku apie tai, bandau sužinoti, dėl ko vaikas būtų pasiruošęs nugalėti baimę ir net pakentėti. Pasirodo, aštuonmetė dėl didelio Čiupa čiups čiulpinuko viską iškentėtų. Hmmm....Man net sunku tuo patikėti. Būtų tikras stebuklas, jei viskas būtų taip paprasta. Kažkada esu bandžiusi šį metodą, bet jis Augustei nepasitvirtino. Kai užvaldo baimė, vaikui nebe čiulpinukai galvoje.
Gal kas galite patarti, kaip gi mums "išsirutulioti" šioje situacijoje?...Noriu, kad ir dantukas būtų gerai sutvarkytas (vis tik - jau nuolatinis), ir kad vaikas įveiktų baimę, nepatirdamas baisių išgyvenimų. Gal kas iš savo patirties galite pasidalinti patarimais?..
Beje, Augustė, būdama, berods ketverių, gydėsi pieninį dantuką pas "Dantukų fėją". Išties gydytojai čia moka prisikalbinti vaikus, Augustė viską ištvėrė - ir danties gręžimą, ir plombavimą. Tačiau, po kurio laiko, dantukas visas pajuodo. Kaip suprantu, nebuvo gerai sutvarkytas. Na, tebūnie, atleistina, kad taip su pieninuku...Bet su tikruoju dantuku viskas turėtų būti kur kas rimčiau.
Kažkas net patarė vaiką nuvesti pas psichologą, kuris padėtų įveikti, nugalėti baimę gydytojams ir jų atliekamoms procedūroms.
Ką jūs manote? Gal MK galėtų kokį psichologo komentarą, patarimą duotų?..
"Mama, mano pirštai mėlynuoja.." - išsigandus man skambina Augustė, ir atsiunčia nuotrauką. Pasirodo, tai - dažais ištepti pirštai. Augustė nepamatė, kur išsitepė, ir jau akys - pilnos baimės. Manau, taip atrodo perdėtas jautrumas. Norėčiau, kad būtų kitaip. Bet yra kaip yra.
floryte
ODISEJAaa
popou
Simonadub
Raudonas balionėlis
Mamos dienoraštis
Egle_Mamyciuklubas.lt