Tęsiame smagų konkursą, kuriame laviname savo kūrybines galias ir bandome laimėti LEGO®DUPLO® rinkinius!
Jums tereikia komentaruose pratęsti ankstesnę pasakos frazę ir rišliai kurti pasaką apie nuotykius keliaujant lėktuvu.
Konkursas "Pasek man pasaką apie..." vyks dar dvi savaites ir o vienai sudalyvavusiai likusiose bent trijose užduotyse įteiksime pagrindinį prizą -
Naują LEGO®DUPLO® rinkinį "Miškas: Parkas" (10584)
Šios savaitės tema - oro uostas, lėktuvai, kelionės šiais metaliniais paukščiais ir nauji nuotykiai.
Pirmoji frazė: ORO UOSTE VYKSTA DAUGYBĖ ĮDOMIŲ DALYKŲ...
Jūsų užduotis - kurti istoriją pagal vėliausiai komentaruose esančią frazę!
Šįkart laimėtoją rinksime loterijos būdu!
Savaitės nugalėtoją rinksime gegužės 5 dieną ir įteiksimeLEGO®DUPLO® rinkinį "Oro uostas" (10590)
NAUJASIS LEGO DUPLO KATALOGAS - SPAUSK IR PERŽIŪRĖK JĮ!
Ir sokoladuoti iki pat plauku galiuku abu draugai virdami gardziausia sokolada visame pasaulyje, puose vaivorykstes spalvu pabarstukais ir ryskiai raudonomis dziovintu spanguoliu uogomis, ismirkytose cukraus sirupe ir megavosi senais savo susitikimo prisiminimais. O vaikai tuo tarpu nenustami ragavo ta naujai israsta sokolada, kurio kiekvienas kasnelis buvo tarsi mazas stebuklas tirpstantis burnoje. Ir kas gali but geriau uz visa tai? 😀
Vaikai stovėjo netekę žado, negalėami net krustelėti. Zozolis mirktelėjo jiems akute:
-Nepykite, kad pradingau. Jūs taip ilgai miegojote, kad aš labai labai išalkau, o ir labai norėjau pasižvalgyti ir pabandyti surasti savo seną draugą. Žinojau, kad jis kažkur čia gyvena.
..diktuoja seneliui pačio skaniausio šokolado receptą. Senelis, pamatęs vaikus, labai apsižiaugė:
-sveiki, sveiki vaikučiai, pažiūrėkite kas pas mane svečiuose. Seniai jau buvau matęs, pagaliau mane aplankė.-vaikai net išpūtė akis. Pirmoji prabilo Sofija:
-seneli, tai tu esi jį matęs anksčiau? Jūs pažįstami?
-Cha, cha, kažkada seniai seniai, keliavau lėktuvu ir netikėtai patekom į nuostabų pasaulį, kur šokolado upės teka..-pasakojant, senelio veidas net švytėjo - nuo tada, kai buvau dar mažas berniukas ir svajojau turėti šokolado parduotuvę.
-Čia tai bent!-tarė Lukas.
-Bet va visą gyvenimą bandau sukurti pačio tobuliausio šokolado receptą, kurį buvau ragavęs ten, debesyse, prie vaivorykštės. Tik nesėkmingai. Bet pagaliau mano mažasis draugas pas mane! Mano viso gyvenimo paieškos tuoj bus vainikuotos nuostabiu gardumynu! Vaikai, prisėskite, tuoj ragausime!- toliau kalbėjo paruotuvės šeimininkas.
Aplinkui vien metos sokoladas, o juk turetu jis bus dailiai isdeliotas prekystaliuose graziose dezutese. Krautuveles savininkas yra viduje, maiso kazkoki sokolada didziuliu baltu saukstu ir neitiketina, jis sypsosi tokioje sokolado netvarkoje.
-"Cia kazkas ne taip" - sunerimo Agne, "mano senelis nepakencia netvarkos, o ir maistas juk negali metytis ant zemes".
Ir praverus parduotuveles durytes vaizdelis dar labiau pritrenke vaikus... Sedi sau iki pat ausu galiuku sokoladuotas nykstukas iki pat ausu galiuku kamputyje ir...
-"Cia taip gardziai kvepia" - uzsisvajojus Guoda suniurnejo, mat jos pilvelis užuosdamas skaniausia pasaulyje kvapa, jau pradejo ir gurguliuoti.
Agne prisimine, kad netoliese yra sokolado krautuvele, kurioje kiekviena diena liejamas ypatingu skoniu sokoladas: juodas, baltas, pieniskas su riesutais, vaisiais, saldainiukais. O kvapai is ten kutena nosytes visiem zaidimu aiksteles ir aplinkiniu vietu vaikams.
-"Vadinas, viskas aisku, kur nykstukas patrauke, - apsidziauge Tomas, - "vargsiukas juk turejo but isalkes po nakties".
Ir smagusis daugu penketukas patrauke i ta nuostabiaja sokolado krautuvele, kurioje tikejosi rasti nykstuka.
Hmmmm, bet Agnes nuostabai sokolado parduotuvele buvo uzdaryta, o pro langus pamatytas vaizdelis nustebino visus...
Čia pat jie išvydo tas pačias mažulytes pėdutes. -mes einame teisinga kryptimi,-nudžiugo Agnė.
-Eime, čia šone yra smagi čiuožykla, kuria galime nusileisti ir pateksime į nepakartojamo grožio paplūdimį. Jūs dar tokio grožio nematėte. Visi vaikai, išgirdę žodį "čiuožykla" pašoko iš džiaugsmo, o dar ir dingusį nykštuką gal pavyks rasti. Taip ir padarė, pirmoji nučiuožė Sofija, paskui berniukai leido mergaitėms ir galiausiai ir jie patys nučiuožė.Visi nustėro - tokio grožio jie dar nematė. Baltas smėliukas, nusėtas baltomis kriauklelėmis, įvairiaspalviais akmenukais. Tokių gražių jie neregėję.
Tad visi patraukė ieškoti toliau. Eidami smėliuku pamatė mažas pėdutes. Visi patraukė paskui tas pėdutes, kol priėjo aukštą skardį. Hm, ką daryti toliau? Sofija lyg kažką prisiminus sušuko:
Gerai, kad lietus jau buvo liovęsis taip staiga, kaip ir prasidėjo. O smėlis, nespėjęs nė gerai įmirkti, jau buvo spėjęs vėl įšilti nuo karštos vasaros saulės. Tad Sofija, gana greitai sušilusi, jau buvo pasiruošusi su draugais ieškoti dingusio nykštuko. Juolab, kad Guoda, neiškentusi papasakojo jai, kokį rudą slapuką vaikėsi katinas...
Tad dabar ketveriukė turėjo dar vieną draugę - Sofiją, kuri gyveno netoliese ir puikiai pažinojo tenykštes vietas.
-Kas tau nutiko? - pirmasis priėjęs paklausė Lukas.
Mergaitė, nusišluosčiusi ašaras, paprašė išvesti ją iš tamsios uolos, mat buvo labai sušalusi ir išsigandusi. Tada ji atsisėdo ant įšilusio smėlio visai šalia uolos ir ėmė pasakoti:
- Vakar vakare buvau pas draugę, nes turėjau parsinešti į namus jos katiną, kuris pagyvens mano namuose, kol draugė su tėvais bus išvykusi. Bet man beeinant, staiga katinas iššoko iš rankų ir nuskuodė pakrūmėn. Aš puoliau paskui. Reikėjo gi jį pagauti. O jis kad ims lakstyti nuo krūmo prie krūmo, lyg kažką gaudydamas. Paskui dar ėmė samanas rausti... Niekaip negalėjau suprasti, kas čia vyksta, kol pamačiau kažką mažą, rudą, kuris lyg bandė kažkur pabėgt ar pasislėpt nuo katino... Kas ten buvo, negalėjau įžiūrėti... O katiną bebandant pagauti, sutemo... taip atsidūriau šitoj uoloj, kurioj ir dar būčiau sėdėjusi, jei ne jūs...
Vaikai bandė išklausti, kodėl mergaitė verkia, kas jai atsitiko. Bet mergaitė buvo taip įsiverkusi, kadd negalėjo nei žodžio ištarti. Guoda priėjo, apkabino ją, paglostė ir mergaitė pradėjo rimti. Tada ji papasakojo, kad jos vardas Sofija, ji vaikščiojo su savo katinu Findusu, kai užklupo lietus, katinas išsigandęs nėrė į uoloje rastą landą, mergaitė paskui jį ir nebežinanti kaip iš čia išeiti. "-Neverk, mes turime žibintuvėlį, išvesime tave iš čia kai tik baigsis lietus"-tarė Lukas
Išbėgę į šviesą, vaikai išbėrė kuprinės turinį ( na žinot, kaip kartais būna su berniukiška tvarka 😀 ) ir greitai prožektoriukas jau buvo Luko rankose. Dabar jie jau drąsiai žengė į uolos tamsą, lyg būtų apsiginklavę nuo galvos iki pat kojų pirštų galiukų.
Paėjėję keletą žingsnių, jau ėmė įžiūrėti mažos, susigūžusios mergaitės siluetą ir kažką krutantį ant jos kelių... Tai tikrai buvo maža verkianti mergaitė ir jai ant kelių tupintis katinas. ,,Va kieno tie žiburėliai! Tai katino akys," - nusišypsojo Agnė, prisiminusi močiutės katiną, kurio akys taip pat spindėdavo ir neretai išgąsdindavo ją tamsoje.
Pora žingsnių žengus, vienas žiburiukas pavirto dviem mažais judančiais žiburėliais ir pasigirdo tylus verksmas...
Bet tolyn visiškoj tamsoj eiti buvo nė vienam nedrąsu - ką gali žinot, gal tie žiburiukai kokios mažos, žmones įkalinančios būtybės, o gal koks žvėris, pagrobęs vaiką...Tamsoje gi vaizduotė išvis mėgsta įsisiautėt... ir kuo daugiau visi galvojo, tuo darėsi baugiau...
Lukas staiga prisiminė, kad pasiėmė savo kuprinę dėl viso pikto, o ten - neatskiriami jo išvykų, kelionių ir kt. panašių dalykų palydovai: rašiklis, užrašų knygelė, padidinimo stiklas ir ... mažas kišeninis prožektoriukas! Nesvarbu, kad jis mažas, bet švietė tai oi kaip gerai ir ryškiai . Juk ne kartą berniukas jį su draugais jau buvo išbandęs.
Vaikai puolė ieškoti kokios nors slėptuvės. Netrukus pastebėjo, kad netoliese stūkso didelė uola. Vaikai šmurkštelėjo į ją. Uoloje buvo visiškai tamsu, bet tolumoje matėsi kažkoks žiburiukas. Vaikų smalsumas nugalėjo šiokią tokią beatsirandančią baimę ir visi keturi, susikibę rankutėmis, lėtai judėjo link šviesos šaltinio.
Kai išsimiegoję, pavalgę pusryčius vaikai nuskuodė į paplūdimį, pas nykštuką, rado tik krūvą išmėtytų šakų ir samanų. Nykštuko - nė kvapo. Vaikai sunerimo: "kažkas nutiko nykštukui...Kur mes jį surasime?". Kiekvienas siūlė savo variantus, kaip ieškoti nykštuko. Staiga prapliupo smarkus lietus.
..iš surastų šakelių ir samanų padarė nykštukui slėptuvę, kad jis galėtų ramiai išsimiegoti gryname ore, pučiant gaiviam jūros vėjeliui, palinkėjo labos nakties ir nuskuodė į viešbutį.
Tad vaikai iskeliavo ieskoti virves ir kokios senos padangos ar patogaus sedejimui lentgalio. Bet jokio miskelio nebuvo matyt...
-"Na, jei siandien nerandam misko, dar nereiskia, kad jo saloj nera, pabaikim paieska ryt, ka manot? - pavargus Guoda eme zyst.
Brolis ir draugai jai nusileido, tad nuosaliam papludimy vaikai...
-"Bet.. kur supynės-ten daug vaikų. Negalime leisti, kad pamatytų Zozolį"- toptelėjo Guodai. -"Anokia čia bėda, nulėksime į miškelį ir pasidarysime savo supynes, kartą mačiau kaip senelis jas gamino"- išdidžiai pareiškė Lukas.
-"Zinau", - suktelejo is pasitenkinimo Tomas, - "pas jus tikrai nemaciau supyniu. Jos nuostabios: kyli- leidies, aukstyn - zemyn, aukstyn-zemyn". Net uzsisvajojo vaikas prisimines, kaip jam skagu suptis.
-Eime, -pritare padukele Agne, kuri uz supynes labiau mego nebent karuseles, bet siuju teks atidziau paieskot, tik truputeli veliau.
Mergaitės jau buvo pasiruošusios lėkti, kai Tomas jas sustabė. -"Palaukite. O gal įtikinam nykštuką, kad jis paragautų obuolio su bananu. Juk jie ilgiau suteiks sotumo ir yra sveikesni. Po saldumynų greitai vėl norės užkąsti, o dar ir pilvuką gali pradėti skaudėti..Mes tą jau žinome. Ar ne Lukai?" - "Tikrai taip",- patikino Lukas. Nykštukas ilgai spyriojosi ir nenorėjo ragauti vaisių. Bet Guodos pasakymas, kad bananas daug gardesnis ir toks pat saldus, kaip ledinukas, įtikino Zozolį paragauti. -"Mmmm... tikrai saldu..o kaip skanu", - pasičepsėdamas kalbėjo nykštukas. -"O tas raudonas irgi toks pat skanus?"- paklausė Zozolis. -"Tai žinoma!" - vienbalsiu sušuko vaikai. Ir nykštukas krimstelėjo raudonskruostį obuoliuką. -"ir kodėl pas mus nėra tokių skanėstų?! Kaip gerai aš dabar jaučiuosi! Na gi, parodykite, man dar ką nors, ko pas mus nėra."