Tęsiame smagų konkursą, kuriame laviname savo kūrybines galias ir bandome laimėti LEGO®DUPLO® rinkinius!
Jums tereikia komentaruose pratęsti ankstesnę pasakos frazę ir rišliai kurti pasaką apie nuotykius keliaujant lėktuvu.
Konkursas "Pasek man pasaką apie..." vyks dar dvi savaites ir o vienai sudalyvavusiai likusiose bent trijose užduotyse įteiksime pagrindinį prizą -
Naują LEGO®DUPLO® rinkinį "Miškas: Parkas" (10584)
Šios savaitės tema - oro uostas, lėktuvai, kelionės šiais metaliniais paukščiais ir nauji nuotykiai.
Pirmoji frazė: ORO UOSTE VYKSTA DAUGYBĖ ĮDOMIŲ DALYKŲ...
Jūsų užduotis - kurti istoriją pagal vėliausiai komentaruose esančią frazę!
Šįkart laimėtoją rinksime loterijos būdu!
Savaitės nugalėtoją rinksime gegužės 5 dieną ir įteiksimeLEGO®DUPLO® rinkinį "Oro uostas" (10590)
NAUJASIS LEGO DUPLO KATALOGAS - SPAUSK IR PERŽIŪRĖK JĮ!
Taigi kelionė namo nebebuvo tokia slogi, nes vaikai suprato, jog jų nuotykiai nesibaigs tik šia kelione, o ateity, kas žino, gal jie ir sutiks dar ne vieną šaunų nykštuką ir patirs dar ne vieną kvapą gniaužiantį atsitikimą? 😉
Vaziuojant i aerouosta autobuse liudnai vaikai zvelge atgal.
-"Na jau, mielieji mano, kas jums? Pirma rimta jusu kelione buvo, o sedit dabar visi nosis nukabine? Negi nepatiko?" - bande paguosti Guodos ir Tomo tetis, tik vaikams tas upo nepakele.
Guodai net asara isriedejo, aisku, kad patiko. Ir dar kaip. Juk neimanoma, kad nepatiktu tokia kelione su sitiek nuotykiu, susirado vaikai nauju draugu, o dabar reikia viska palikti.
"Na jau, pukeli, nereikia asaru. Argi pamirsai, kas tavo tetis yra? Negi jus galvojat, kad tokia kelione i sia sala buvo pirma ir paskutine? Argi as ne lakunas? Ar nepilotuoju lektuvu?" - tetis bande guost ir jam pavyko. Guoda nusisluoste asaras ir abu vaikai puole i tecio glebi.
-"Taip, cia mes dar ne kart grisim" - uztikrino ir Tomas. "Begam pasakyt Agnei su Luku".
-"Mes dar pasimatysim su Sofija ir nykstukais", - viltingai suznibzdejo Guoda, ir Tomas jai linktelejo 😀
Palydėti šauniąją ketveriukę namo, į oro uostą atvyko ir Sofija su seneliu ir atvežė atsisveikinimo dovanėles - nepakartojamo skonio šokoladines nykštuko figūrėles, kurios kaip du vandens lašai buvo panašios į jų jau išsiilgtą nykštuką. Ši dovana labai pradžiugino vaikus ir į lėktuvą jie lipo jau su plačiomis šypsenomis veiduose.
"Pati nuostabiausia kelionė" mintyse sau pasakė Guoda, kai lėktuvas jau skriejo link namų.
O nuo vieno mažo, puraus debesėlio jiems mojo ir gero kelio linkėjo nedidukas, apvaliais žandukais nykštukas...
Ir štai atėjo ta diena, kai teko susikrauti lagaminus ir kad ir kaip nenorėtų, vykti namo. Guodė juos tik ta mintis, kad pasirodo tiek Lukas, tiek Agnė gyveno visai netoli Guodos ir Tomo, todėl jie ir toliau galės bendrauti ir patirti nuostabių nuotykių.
Kaip nusprendė, taip ir padarė: užrakino dureles, o raktą su žemėlapiu vaikai nunešė Sofijai. Dar kelias likusias dieneles šaunioji ketveriukė praleido be didelių nuotykių - su tėvais aplankė zoologijos sodą bei turškėsi vandens parke, valgė ledus ir statė smėlio pilis.
...vaivorykštė ir lianų takas. Pasirodo, vaikai rado ir iššifravo kaip patekti į debesų kaimelį.
-klausykite, negalime palikti šio žemėlapio čia, negalime kad kas nors rastų ir nusigautų iki nykštukų. Jie turi likti saugūs, tarė Guoda.
-gal galime nunešti tą žemėlapį Sofijai ir jos seneliui? Jie tikrai jį saugiai paslėps.
Bet staiga pūstelėjo stiprokas vėjas pro pradarytas namelio dureles ir, pakėlęs nuo grindų gulintį žemėlapį, švystelėjo jį aukštyn. Vaikai bandė žemėlapį sugriebti, kad neišskristų laukan, taip šis, prispaustas keturių vaikiškų rankučių, atsidūrė tiesiai ant langelio stiklo...
Visų akys sužibo iš nuostabos - žemėlapis kartu su stiklo raižiniu susidėjo į gražų, tvarkingą piešinį, kuriame kuo aiškiausiai matėsi...
Mergaitė labai įdėmiai pažvelgė į namelio stiklinį langelį, kuris lyg buvo išraižytas ir, pasirodo, ne bet kaip, o kažkokiu piešiniu. Ketvertukas bandė kažką suprasti, bet nepavyko. Tuomet Lukas pasidėjo ant grindų žemėlapį ir bandė kažką naudingo dar atrasti jame, bet ir čia nieko neatrado...
Trobelė buvo tuščia... Iš nusivylimo Tomas klestelėjo ant medinių namuko grindų, kad šis net susvyravo.
Tuo tarpu jau spėjo namuką pasiekti ir kiti jo draugai, kurie taip pat, kažko nepaprasto tikėdamiesi, žvalgėsi įdėmiai aplink. Ir jų veiduose ėmė ryškėti nusivylimas, kol Agnė užmatė kažką, kas galėjo būti dar viena užuomina jų nuotykių paieškoje.
Oi nedrąsu, bet taip smalsu buvo žvilgtelėti kuo greičiau į namuko vidų. Tad Tomas kyštelėjo rastą raktą spynon ir pasuko kartelį... antrą... Durelės, tyliai girgžtelėjusios, pamažu ėmė vertis ir Tomas jau galėjo žvilgtelėti vidun...
Draugai pritarė Tomui. Lukas mestelėjo virvę, bet ji neužsikabino už šakos. Mestelėjo antrą kartą, bet irgi pro šalį.
-Leisk man pabandyti, - paprašė Agnė. Lukas padavė mergaitei virvę, tad Agnė ją švystelėjo ir virvė, visų nuostabai, užsikabino už didelės, tvirtos šakos. Vaikai suspigo iš džiaugsmo ir Tomas, kaip ir žadėjo pirmas pradėjo kelionę medžiu. Jam sekėsi puikiai ir greitai jis jau buvo ant šakos. Tada dar palypėjo keliomis šakomis aukščiau ir jau stovėjo prie namuko durų.
Vaikai pradėjo dairytis. Bet nieko panašaus, ką būtų galima atrakinti, aplink nebuvo. Tomas atsisėdo ant ankmens ir garsiai pradėjo mąstyti "raktas, galėtų rakinti lobių skrynelę arba duris. Taip! Tikrai! Čia raktas nuo durų!"
-Na ir kokia mums iš to nauda, kad išsiaiškinai, kad čia nuo durų?"-pasišaipė Lukas. Ir tuo metu pakėlė akis į viršų.
-Žiūrėkite! Medyje yra namelis!- džiaugsmingai sušuko berniukas. Vaikai pažvelgė į viršų ir pamatė nedidelį, iš rastų suręstą namuką, samaniniu stogeliu, su mažu langeliu ir durelėmis.
-Tikriausiai raktas ir rakins šitas dureles- pareiškė Agnė.
-Bet namelis labai aukštai, kaip mes jį pasieksime,- nuliūdo Guoda.
-Na jau, negi mes neįlipsime į medį, juokų darbas- prakalbo Tomas. Bet apsidairė, kad pirmosios šakos labai auštai. Pasikasė viršugalvį:
-Mes gi turime virvę! Galime mesti iki šakos, ji užsikabins ir mes jau beveik medyje! Aš galiu pirmas pabandyti.
Beeinant Tomas rado kruva senu knygu, ir netycia viena paspyrus iskrito ne kas kitas, o tikru tikriausias ...zemelapis.
-"Nuostabu", - Agne su Guoda nekantravo imtis lobio medziokles, kai tuo tarpu berniukai iskrate kisenes, ar viska turi tinkamo: zibintuvelis, virves galas, keli sokolado batoneliai, gertuve su vandeniu, padinimosi stiklas, fotoaparatas - lyg ir neblogai.
Istyrineje zemelapi jaunieji ieskotojai atpazino papludimio vieta, kuria parode ju drauge Sofija, tad suskubo nusigauti ten. Leke is visu jegu, tad pasiekus minksta sauleje ikaitinta smeli nieko kito nebeliko, kaip krist ilsetis ir toliau imtis zemelapio tyrinejimo.
-"Viskas aisku", - sifravo zemelapi Tomas,- "jei paeisime 24 m i kaire, turime rasti didele palme su milijonais prisiraizgiusiu saknu zemeje ir po 27 saknim reiks truputi pakasinet, nes panasu, kad kazkas yra paslepta".
Padukele Agne nekandraudama dziauges, kad ras lobi taip greit, bet su jos nuomone nesutiko Guoda, nes kam tada zemelapis, kuris nurodo tik 24 m ilgio tiesu kelia? Ir ji buvo teisi, nes po palmes saknim vaikai rado tik rakta. Bet ka juo reiks atrakinti? Kur toliau eiti, vaiku galvelese sukosi simtai klausimu...
O saunioji draugu komanda dar turejo net tris likusias atostogu saloje, kurioje dar tiek visko liko nepamatyto, kol ju lauks kelione i aerouosta.
Kagi, papludimys jau lyg ir istyrinetas, tikriausia reikia surasti koki miskeli o gal net visas dziungles, nes nieko panasaus saloje dar neuztiko, ir draugai linksmai svilpaudami patrauke ieskoti nauju smagiu nuotykiu.
Ir nykštukas su draugais ant debesėlio nukeliavo toliau...
Užlipęs ant debesėlio, Zololis smagiai pasisveikino su savo draugais, apsikabino ir pasibučiavo
-Iki, mielas, geras, nykštuk. Mes visada tave prisiminsime, čia pati geriausia mūsų kelionė,- pasakė Guoda ir pabučiavo nykštukui į skruostą. Visi vaikai pasekė jos pavyzdžiu.
Bekopdamas savo lianos laipteliais, Zozolis jau matė, kad ten, ant debesėlio, vaivorykštės šalyje, jo jau laukia draugai.
-Kad ir kaip gaila, man jau laikas atsisveikinti. Ačiū jums, gerieji vaikai už pagalbą. Be jūsų nebūčiau pasisvečiavęs nuostabioje šalyje, pamatęs tiek daug gražių dalykų, sutikęs savo seną pažystamą. Jei kada norėsite su manimi susitikti, stipriai stipriai užsimerkite ir pakvieskite, "Zozoli, ateik". Aš visada pas jus atkeliausiu, bent jau sapnuose. Ir prisiminkite, kad nėra nuostabesnio laiko už vaikystę, tik joje mes patiriame tokių stebuklingų nuotykių,- su šypsena tarė nykštukas.
Atsisveikinę su Sofija ir jos seneliu, vaikų ketveriukė kartu su nykštuku Zozoliu patraukė oro uostan. Pakeliui grožėjosi žaliaskarėmis palmėmis, kvapniaisiais apelsinmedžiais ir kitomis gamtos grožybėmis.
Jau visai netoli oro uosto, vaikai pastebėjo didžiulę, vos ne iš dangaus nutįsusią lianą. Šio augalo šakos taip stebėtinai buvo susipynusios, kad Agnė net švilptelėjo iš nuostabos:
- Žiūrėkit, čia kažkokios kopetėlės, susidariusios iš lijanos šakų!
Netikėtai prabilo ir Zozolis, skambiai pliaukštelėjęs sau per nykštukinę kepurėlę.
- Bet juk tai stebuklingieji vartai į mano šokolado ir limonado salą! Kaip aš anksčiau apie tai neprisiminiau?...
-"Ka gi, malonu buvo pasisveciuoti jusu salyje, susimatyti su biciuliu, bet reiketu pamastyti ir kaip gristi namo", - nelauktai prakalbo nykstukas, "manes jau seniai visi ten laukia".
-"Zozoli, bet is kur gausime tau lektuva grist namo, nei vienas nezinom kelio i tavo sali, o ir vaivorykstes pas mus nestebulingos" - nusimine Agne, visai nebeprimindama mazosios padukeles, kuriai kasdien sauna milijonas fantastiskiausiu ideju kasdien.
-"Kadangi neturime tokiu stebuklu kaip tavo salyje, matyt,irmiausia teks keliaut i aerouosta, o tada jau ir galvosime, kaip atrasti teisinga kelia. Nepaliksime taves bedoje, Zozoli, iseitis visada yra", - vyriskai tare Tomas.