Žaliąjį taką pasilikome penktadienio pavakarei arba savaitgaliams. Mūsų minėtoje programėlėje nurodyta, kad jo ilgis 7,5 km., dar kitur parašyta, kad laiko sugaištama 4 valandos. Parašyta, kad tai žiedinis maršrutas. Dievinu žiedinius, nes ilgis būna toks, koks parašytas, bet mums čia gavosi kitoks...
Bet mes laiko turėjome, sportinė parengtis irgi leido žavėtis šiuo maršrutu.
Tad programėlėje nusistatome važiuoti į Žaliąjį taką. Pravažiuojame Trakus, ir lekiame link Aukštadvario, vieškeliu, kuris kadaise jungė Vilnių, Trakus, Birštoną ir Kauną, neprivažiavus Aukštadvario sukame prie Strėvos įgriuvos ženklo, aikštelėje, kuri buvo beveik pilna automobilių.
Čia pat ties ženklu prie kelio tyvuliuoja Stankos ežeras, kuris kartu su Strėvos įgriuva ir Žaliuoju pėsčiųjų taku. Palikę aikštelėje automobilį ir pasižvalgę į pastatytus informacinius stendus bei žemėlapius patraukiame ieškoti Žaliojo tako- pasigedome nuorodų, o rodyklės yra, bet jų nesimato, jas užmaskavę medžiai. Tik pagal programėlę bandėme orientuotis. Kad teisingai pasirinkome kryptį išduovė stovinti rodyklė, kuri iš keliuko iš karto kreipia į mišką. Čia ošia Spindžiaus miškas – viena iš išlikusių Lietuvos sengirių. Radome žiemuogių.
Miško pradžioje prie Stankos ežero takas atveda prie unikalios gamtos vietovės – šaltinių kalnelio.
Žaluma apaugusio nedidelio kalnelio viršuje ir šlaituose iš žemės trykšta šaltiniai, kurių vanduo už keliolikos metrų įsilieja į iš Stankos ežero ištekančią Strėvos upę. Šie, kaip ir dauguma kitų Aukštadvario regioninio parko šaltinių, tekančių rytų ir pietų kryptimis bei neužšąlančių žiemą buvo laikomi šventais ir turinčiais gydomųjų galių. Dėl trykštančių šaltinių susiformavo šaltiniuotos pelkės ir liūnai. Bebandant pasisemti vandens vos nepriėmiau purvo vonių ir sudaužiau MK puodelį.
Strėvos upės atkarpa tarp Stankos ir Spindžiaus ežerų labiau primena telkšančią pelkę nei tekančią upę. Perskaitysime, kad ši upė jungianti 20 ežerų. Strėva nuo senovės laikoma sakralia ir unikalia upe. Iš kairės ribojamas Strėvos upės, iš dešinės – ošančios sengirės, Žaliasis takas vingiuoja link Spindžiaus ežero, kol smagų žygiavimą sustabdo iš šaknų išversti ar tiesiog nulaužti šimtamečiai medžiai. Dalis jų užvirtę ant tako, todėl tenka ieškoti apėjimo aplink išvartas arba lipti per pusės metro storį siekiančius kamienus, mums šie kamienai tapo patogiais suolais. Gal būtume ilgiau pasėdėję, bet labai norėjo draugauti uodai. Gerai, kad įsimetėme maudimukus, tai po maudynių tapome uodams mažiau patrauklūs (maudynėms teko ilgai paieškoti tinkamo kranto).
Netoli Strėvos įsiliejimo į Spindžiaus ežerą, stūkso dar vienas kalnelis – orchidėjų karalystė. Ant nedidelio kalnelio ir šalia esančioje pelkutėje plyti ištisa orchidinių (gegužraibinių) augalų plantacija.
Ežero šlaitai tampa stačiais ir atsiveria vaizdas į žalius ežero vandenis. Perskaitome, kad žalią spalvą priduoda jame gyvenantys dumbliai.
Spindžiaus ežeras
Nors ežero krantai ir statoki, tačiau vietomis priėjimas prie pat vandens tikrai patogus ir per skaidrų vandenį prasišviečia smėlėtas ežero dugnas.
Beveik trečdalis Žaliojo tako eina Spindžiaus ežero krantu ir tik priėjęs plentą, vedantį į Onuškį, pasuka tolyn nuo ežero. Būtent šioje vietoje galima pamatyti protaką, kuria Spindžius jungiasi su Spindžiuko ežeru.
Tolimesnė kelių šimtų metrų ilgio tako atkarpa veda asfaltuotu keliu.Laimė, kad naudojomės programėle, nes ant medžių kamienų nupieštų ir šviesoforą primenančių spalvotų apskritimų kartais tenka gerai paieškoti siekiant įsitikinti, kad pasirinktas teisingas takas. O kai kuriose atkarpose ženklinimo nematėmė, abejojome ar tinkamai einame.
Žvyrkeliu per mišką vedanti tako atkarpa kiek nuobodoka. Teko sutikti turistus, einančius basomis, bet tikrai nepatarčiau, nes užmačiau ropliukų, panašių į gyvates (oi, kaip aš jų bijau). Pradžioje šios atkarpos galima apžiūrėti Drabužininkų pilkapius, tačiau po to tik eini ir eini, ir eini. Kokius du ar tris kilometrus, kol dešinėje kelio pusėje stovi gerai pasislėpęs informacinis stendas apie vakarų taigą Spindžiaus miške. Tai nederlingame dirvožemyje natūraliai augantys seni spygliuočių ir lapuočių miškai su pakankamu kiekiu negyvos medienos.
Paskaitinėjus dar du informacinius stendus apie teritoriją ir joje randamus gamtos turtus, pagaliau prieinamas bene svarbiausias Žaliojo tako akcentas, tarsi apdovanojantis už išlietą prakaitą ir kantrybę žygiuojant ilgu miško keliu – Strėvos įgriuva. Tai termokarstinės kilmės įgriuva, susiformavusi pieš 18 tūkst. metų, kai traukiantis ledynmečiui sąnašos ir nuosėdos palaidojo atskilusį ledo luitą. Šiam ištirpus susiformavo 150 metrų ilgio, 100 metrų pločio ir 20 gylio dauba. Visą įgriuvą galima apžvelgti nuo šalia kelio įrengtos apžvalgos aikštelės, o pačiame įgriuvos dugne iš žemių kyšo, pasak legendos čia stovėjusios, prakeiktos ir prasmegusios smuklės stogo kraigo dalis.
Šį maršrutą siūlau rinktis savaitgaliui, o dar geriau su palapine ir dešrelių pasikepimu ant laužo, ežero vaizde.
Vaikams šis takas sunkokas, nebent vyresniems. Su vežimėliu – neįmanomas. Į taką būtina pasiimti vandens ir vieną kitą sumuštinį.
