Keliaudama po Lietuvą tinklaraštininkė Dalia visada padaro namų darbus – surenka informaciją apie vietovės istoriją, lankomiausius objektus joje, o kelionės akimirkomis ir maršrutu dar ir pasidalina su kitais keliautojais savo ,,Instagram‘‘ paskyroje Kelioniu_kolekcioniere. Dalia turi rekomendacijų ne tik kelionėms Lietuvoje, bet ir užsienyje, o artėjant vasarai dalinasi TOP 10 gražiausių vietų Lietuvoje sąrašu, kur šią vasarą tiesiog privalu apsilankyti!
- Dalia, ką būtina nuveikti šią vasarą ir kur nuvykti tiesiog privalu?
Pasidalinsiu, kur dar nebuvau ir norėčiau: tai Sudargo piliakalniai (Šakių r.) ir Menčių klinčių karjeras netoli Naujosios Akmenės. Keliaujant po Lietuvą labai rekomenduoju užsukti į mažesnius miestelius, visi jie neįtikėtinai sutvarkyti, o ir užkąsti juose galima skaniai ir nebrangiai. Pavyzdžiui, pernai pirmą kartą nuvykome prie Dusios ežero, dzūkų jūra vadinamo, grįždami užkopėme ant Merkinės piliakalnio ir pavakarieniavome Varėnoje (šypsosi – red.past). Sužavėjo Molėtai (daug veiklos vaikams!) ir Kėdainiai.
Vilniečiams rekomenduoju aplankyti netrukus duris atversiančią Trakų Vokės dvaro sodybą – šiuo metu galima pasivaikščioti parke ir su audio gidu pasiklausyti dvaro istorijos bei apžiūrėti visus pastatus iš išorės. O saulėlydį palydėti... Gariūnų regykloje. Nuo čia atsiveria nematyta Vilniaus panorama. O kur dar žemyninės kopos! Bent vieną iš jų verta aplankyti. Sako, Rūdininkų girioje pasijunti tarsi prie jūros...
- Kokie Jūsų šeimos kelionių planai (vasarai)?
Kol kas galvojame apie artimą užsienį, konkrečiau – Estiją. Aišku, ir išvykos po Lietuvą bent porą kartų per mėnesį. Pernai per pirmąjį karantiną, sienoms užsidarinėjant, su vyru vos spėjome grįžti iš Malaizijos, seneliai jau dalinosi, kuris kurį mūsų vaiką augins, tad nuo tolimų kelionių kol kas susilaikome (šypsosi – red. past).
- Top 10 įspūdingiausių Lietuvos vietų yra...
Sunkus klausimas, pabandysiu surašyti per daug negalvodama:
- Baltijos pajūris (visas!) ir jo pušynai;
- Kernavė;
- Neries regioninis parkas – Šilėnų takas;
- Kauno marių regioninis parkas (tik šiemet atradau, daug ten visko!);
- Kirkilų apžvalgos bokštas (Biržų r.);
- Kėdainių senamiestis;
- Marijampolės miestas su daugybe gatvės meno piešinių;
- Aukštumalos pažintinis takas;
- Varnikų pažintinis takas;
- Žemyninė kopa Rūdininkų girioje.
- Vieta, kur vis norisi grįžti ir grįžti?
Turbūt nenustebinsiu, bet tai – Baltijos pajūris. Pastaruoju metu vis traukia į Palangą, kurią kažkada buvau "nurašiusi". Nes Palanga – ne tik Basanavičiaus gatvė ir tiltas. O ir pušynai, dviračių takai ir daug daug visko aplink. Man ten labai gera, o ir šeimyną lengviausia čia įkalbinti vykti.
- Galbūt galėtumėte įvardinti ir pačias gražiausias vietas su nakvyne ir pačiu gražiausiu vaizdu Lietuvoje?
Mes Lietuvoje dažniausiai nakvojame pajūryje. Šiemet atradome, kad Palangoje labai daug vilų su baseinais ir gegužės viduryje už itin priimtiną kainą mėgavomės visais ,,SKY Villa‘‘ privalumais – vaizdas iš balkono į baseiną, maudynės, patogūs gultai ir svetingi šeimininkai. Taip pat patiko ir viešbutis „Medūza“ – beveik prie pat jūros, iš balkono matai jos kraštelį, mėlynuojantį pro pušis.
Dabar populiarėja nestandartinės nakvynės namelyje vidury miško ar vandens telkinio, bet dar nesu išbandžiusi.
- Dažniausiai keliaujate su šeima, bet ar pasitaiko kelionių ar išvykų, į kurias vykstate viena?
Į užsienį dažniau keliaujame su vyru dviese, po Lietuvą – trise su jaunesniuoju sūnumi. O Vilnių mėgstu tyrinėti ir viena – tai mano atsipalaidavimas po darbo dienos, ypač vasarą.
- Keliauti vienai sudėtingiau ar atvirkščiai, daug lengviau ir smagiau?
Nesu keliavusi viena, nors smalsu išbandyti. Niekada nesakau „niekada“.
- Kokią transporto priemonę keliaujant renkatės dažniausiai?
Kadangi nevairuoju (o gaila), su vyru po Lietuvą keliaujame automobiliu. Bet kai jis negali arba nenori (būna ir taip), tuomet renkuosi traukinį. Labai smagu – taip su sūnumi aplankėme Kauno kalėdinę eglutę ir patį miestą apžiūrėjome. O pernai vasarą nubildėjome į Kėdainius su nakvyne viešbutyje senamiestyje. Vakare Mindaugo dienos proga Rotušės aikštėje rodė spektaklį, tad ne tik Kėdainius išnaršėme, bet ir pasikultūrinome. Labai patiko, o ir vaikui tai buvo įsimintiniausios išvykos.
- O kelionės dviračiu Jums ne prie širdies?
Dviračiu prasilekiame pajūryje, nors tikrai smagu būtų dažniau...
- Be kokių daiktų niekada neišvykstate?
Visada turiu vandens buteliuką – labai patogu: prisipildai vandens iš čiaupo ir pirmyn. Nereikia pirkti, o ir aplinką tausoji. Taip pat pasiimu užrašų knygelę – pasižymiu atstumus, kainas, vietas. Savo išvykas aprašau ,,Instagram‘‘ paskyroje Kelioniukolekcioniere. Vasarą būtina apsauga nuo saulės: kepuraitė, akiniai, kremas.
- Papasakokite kokį nors linksmą įvykį, nutikusį kelionių metu, galbūt teko grįžti, nes pusiaukėleje prisiminėte pamiršus esminius daiktus ar dokumentus?
Oi, turiu vieną istoriją. Pakartoti nebandėme (šypsosi – red.past). Nesame „viskas įskaičiuota“ gerbėjai, bet prieš mokslo metų pradžią pirmą kartą pasirinkom tingų poilsį Turkijoje su visa šeima. Oras be proto karštas, kaip ir vanduo, tad ramiai leisdavome dienas viešbutyje su keliomis ekskursijomis. Man jau darėsi nuobodu... Paskutinį vakarą neatsargiai prisėdome prie slavų porelės (vyras susipažino tinklinį žaisdamas). Įsikalbėjome, susibendravome, padejavome su ta moterim: ech, ir kodėl tik šiandien susitikome... Apie vidurnaktį jaunesnysis sūnus čia pat kavinėje pintoje sofoje ir užmigo po atviru dangumi, o mes toliau „bendraujame“. Dar ir lietuvių prisėdo - smagumėlis.
Viskas baigėsi tuo, kad į kambarį grįžome 3 val. nakties – lagaminai nekrauti, akys merkiasi ne tik nuo miego trūkumo... Maniau, pasnausiu valandą ir lagaminus pradėsiu krauti, nes 5.30 jau iš viešbučio turim išvažiuoti. Prabudau 5.45 nuo beldimo į duris – mūsų jau ieško! Kad jūs matytumėte, kaip mes per 15 min. susikrovėm lagaminus – tiesiog šlavėm viską, kas po ranka pakliuvo. Kai namie išpakavome – drabužiai šlapi, nes vyras iš inercijos ir atsuktą vandens buteliuką įmetė. Neįsivaizduoju, ką kambarinės pagalvos – balkone palikome vieną ryškiai oranžinį sūnaus ,,crocsą‘‘, nes antrasis buvo ant gretimo namelio stogo (vakare vaikai susipyko ir dičkis užmetė jaunesniojo batą, o nuimti nepavyko).
Kai jau reikėjo lėkti iki autobusiuko, supratome, kad vaiko basutės kažkur lagamino dugne, tai mūsų būsimas pirmokas grįžo į Lietuvą su vandens batais. Žodžiu.... Atsiprašėme laukusių žmonių ir gidės – ji tik šyptelėjo: čia dar nieko, jūs bent numeryje buvot, kitų tenka po teritoriją ieškoti, randame prie baseino miegančius. Nusileidžiam Vilniuje, kviečiame taksi ir mintis kaip žaibas – o kur mūsų buto raktai? Atsidarome lagaminą – ten ir velnias koją nusilaužtų :). Skambiname tėvams, kurie turi atsarginius raktus (gerai, kad tėvai tame pačiame mieste gyvena ir tuo metu buvo namie). Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Kitą dieną su šypsena žingsniavome į rugsėjo 1-ąją. Kalėdoms sūnus užsiprašė oranžinių ,,crocsų‘‘ ir, žinoma, juos gavo.
- Visgi, kad ir kaip smagu būtų keliauti, tenka susidurti su išlaidomis, tai kaip išmokti jas tinkamai planuoti? Galbūt turite kokių patarimų?
Kai žmonės sako: neturiu pinigų kelionėms, aš pagalvoju: tiesiog per mažai norite keliauti. Mes dėl kelionių atsisakome restoranų, prabangių drabužių ir pan. Net turime savo šeimos anekdotą. Vyras man: „Mums jau reikėtų naujesnio automobilio...“ Aš: „Ir aš taip manau. Tik turėk omeny, kad metus dvejus teks susilaikyti nuo kelionių.“ Vyras: „O žinai, visai geras tas mūsų automobilis.“ Man pavyksta susidėlioti kelionės biudžetą ir jo laikytis. Jei sutaupiau muziejui, tai nereiškia, kad tą patį vakarą pravalgysiu tuos pinigus restorane. Ne, nes nežinau, kur vėliau bus papildomų išlaidų.
Dažnai nuomojamės apartamentus arba ,,studio‘‘ tipo kambarius viešbutyje, kur galima pasigaminti vakarienę. Nes, kaip sako mano vyras, viena vakarienė restorane – tai jau skrydis į vieną pusę. Taip pat pasidomiu, kur kokios nors akcijos, pavyzdžiui, Italijoje įėjimas į Pompėją mūsų 4 asmenų šeimai būtų kainavęs apie 60 Eur, bet pataikėme į Muziejų savaitę ir nieko nemokėjom. ,,Facebooke‘‘ radau apartamentus netoli Neapolio - „Poilsis Vezuvijaus papėdėje“ nuomojančią lietuvę, gavom ne tik nuolaidą, bet ir namine itališka vakariene pavaišino.
- Kaip manote, ar keliavimas šiais laikais prabangus pomėgis?
Na, kaip pažiūrėsi. Lietuvoje be nakvynės galima pigiai prasisukti: pasiimi gėrimų, užkandžių ir pirmyn. Tik kuras kainuoja. Aišku, kai nusibosta taip asketiškai, tuomet pasilepini pietumis kavinėje. Kai kur bilietai labai brangūs, pavyzdžiui, Pakruojo dvare. Dubajuje „Miracle Garden“ lankymas pigiau kainavo nei Lietuvoje, tad tiesiog ir nevažiuojame į Pakruojį (šypsosi – red.past). Į užsienį kasmet mums, 4 asmenų šeimai, per brangu vykti, todėl renkamės net 3 variantus: kelionė su abiem vaikais, kelionė trise su jaunesniuoju sūnumi ir tik dviese su vyru.
- Apskritai, nuo ko pradėti savarankiškai organizuojant kelionę?
Lietuvoje seku aktyvius keliauninkus ir išsisaugau patikusias nematytas vietas, taip ir susidėlioja maršrutas. Kelionę į užsienį pradedu planuoti nuo skrydžio, tuomet nakvynės vietą ir maršrutą dėliojuosi, skaitydama atsiliepimus.
- Kas Jus labiau žavi kelionėse – jų organizavimo procesas ar pats keliavimas?
Be abejo – organizavimas ir pats laukimas! Todėl mėgstu skrydį pirkti iš anksto ir mėgautis paruošiamaisiais darbais.
- Ir ką Jums duoda kelionės?
Manau, suteikia gyvenimo džiaugsmo. Ir aišku, pasaulio pažinimo. Visad pagalvoju – tai tiesiog būtų buvusi eilinė darbo savaitė, kurios net neprisiminčiau, o dabar, iškeliavusi ir tiek patyrusi, ją prisiminsiu visą gyvenimą. Niūriais žiemos vakarais su taure vyno žiūrim nuotraukas, vaizdo įrašus ir pasineriame į prisiminimus...
- Visgi, juk tai nėra vienintelis Jūsų hobis?
Sakyčiau, pagrindinis. Planuoju, keliauju, aprašau. Šiltuoju periodu, kai nekeliauju, laiką leidžiu kaimo sodyboje, po truputį susidomiu augalininkyste. Mėgstu skaityti.
- Na ir pabaigai, koks yra Jūsų kaip keliautojos moto?
Kuo mažiau rutinos! Stengiuosi suderinti aktyvų keliavimą su pasyviu, bet visgi negaliu ramiai gulėti prie jūros, ypač užsienyje, traukia lėkti, pamatyti, patirti. Užtat prie Baltijos jau sulėtinu tempą.
Oi, prisijuokiau, skaitydama apie tą paskutinę naktį Turkijoje??!!!