Kaip dažnai žmonėms įdomu, ar jau atsigavai po gimdymo, ar jau grįžo svoris į prieš tai buvusį, kiek strijų liko. Suprantama, kai artimi žmonės teiraujasi, nes domisi sveikata, bet jei tik smalsauja apie estetinius dalykus, tai gal galėtų ir nedaryti iškart tokio spaudimo. Čia kaip besilaukiančios moters klausti kiek dar vaikų gimdys. Toks vaizdas, kad visą nėštumą, gimdymą ir žindymą galima va taip ranka nubraukti ir įvardinti tikslią datą, kada viskas grįžo į vėžes. Nors šis procesas link ankstesnės savo versijos gali būti labai ilgas ir galbūt ne visada į ankstesnę save ir sugrįšime. Juk ir šiaip žmogus kiekvieną dieną keičiasi, natūraliai sensta, todėl desperatiškas jaunystės vaikymasis gali labai emociškai išsekinti, jei nuolat apie tai galvosime. Aišku, visi norime būti gražūs, sportiški, žavėti aplinkinius savo išvaizda, o komplimentas moteriai „atrodai kaip net negimdžiusi“ - tikriausiai labai malonus ausiai, bet sveikiausia, kuomet noras pasitempti ateina iš meilės sau, o ne dėl aplinkinių spaudimo ir noro kažkam kažką įrodyti. O kartais spaudimas gali būti net šeimoje, iš artimiausio žmogaus. Bet vyrą, kuris išdrįsta kritikuoti į pasaulį gyvybę atvedusios moters išvaizdą, laikyčiau infantiliu ir visiškai nesubrendusiu. Galbūt todėl tiek daug porų išsiskiria gimus vaikui, nes labai gerai pasimato, kurie vyrai yra vyrai, o kurie amžini berniukai.
Todėl graži išvaizda, sportiškesnis kūnas turėtų būti meilės sau išraiška, o ne lyg pasipriešinimas gamtai ir šaukimas pasauliui:“Pažiūrėkit, aš tokia pat, mano asmenybė niekur nedingo“. Nes kartais norisi tiesiog išbūti akimirką, o ne tik greičiau kažką atstatyti kaip buvo.
