Aš nežinau, kas yra super tėtis, kaip, beje, ir super mama - bendrine forma toks žmogus turbūt apskritai neegzistuoja, nes visada viskas super nebūna. Mes visi žmonės su savo trūkumais, nė vienas nesam tobulas.
Ir dažnai mes save kritikuojame, nuvertiname. Tėvystėje irgi. Būna, atrodo, nieko tu nemoki, nesugebi ir per dažnai susimauni.
O jie, vaikai, mato viską kur kas papračiau. Jie mato širdimi. Ir kiekvienam vaikui jo tėtis yra pats geriausias. Tas vienintelis super herojus, kuris, atrodo, gali VISKĄ!
Tėtis myli kitaip nei mama. Galbūt kartais mažiau žodžių, mažiau meilikavimų, daugiau konkretumo, ir daugiau KVAILIOJIMO. Suk kaip nori, bet su mama kažkaip kitaip, mamiškai.
Mano pačios tėtis mano akyse yra tas, kuris gina, tas kuris iš esmės leidžia viską, nekritikuoja, palaiko bet kokią idėją ir kartu su manimi į ją tiki. O dabar jis dar ir nuostabus senelis. Jis negaili laiko, negaili savo meilės ir rankų darbo. Tai kokią kėdutę sukala, tai žaislą sumeistrauja. Vis nori kažko išmokyti, kažką parodyti.
Na o mūsų tėtis - mano vyras, yra pirmiausia jų žaidimų draugas, mokytojas. O mano akimis žiūrint, tas, kuris kartais turi daugiau kantrybės nei aš, tas, kuris moka išbūti ramus, kai mamai "važiuoja stogas", ir tas, kuriam kartais irgi reikia pagalbos. Taip ir einam savo tėvystės/motinystės keliu vienas kitą palaikydami ir pavaduodami.
Už tai ir esu dėkinga savo gyvenimo vyrams - tėčiui ir vyrui. Už tai, kad jie - mūsų super herojai. Su savo trūkumais, bet vis tiek super.
Ir kiekviena šeima turi tokius super herojus.
Tad, tėčiai, su jūsų diena!
P.S. o nuotraukoje sūnų dovana tėčiui. Vėl dekoravom puodelius. Seneliui taip pat.
Nikolas nupiešė tėtį ir save. Jie ant puodelio dviese, laiko vienas kitą už rankos.
Lukas tiesiog kažko pripeckiojo, bet iš visos širdies. O savo tėčiui aš ant puodelio parašiau - "mes tave mylim".
