Išeini į mišką pasivaikščiot, pakvėpuot grynu oru, supažindinti vaikus su žolėmis ir medžiais, vabalėliais, bet vaikų akį labiausiai traukia spalvoti butelių kamšteliai pakelėse, šviečiantis stiklas, praskridęs ar ant šakos nutūpęs maišelis, giedantis čiržgesį...
Pareini namo, imiesi namų ruošos darbų, o dienos pabaigoj pamatai, kad rūšiavimo maišas vėl pilnas plastiko, nes, ar tai iš parduotuvės parsitempei dar vieną papildomą maišelį, ar tai patingėjai, dėdamas maistą į šaldytuvą, surasti indelio dangtelį ir uždengei plėvele, o, čia ir plovikliai jau pasibaigė, tarp viso to užkandai jogurto... ir t.t.
Savaitgalį užsuka draugai į svečius, kitą savaitgalį pats pas kažką vyksti, o kaip gi be dovanų ir dovanų maišelių... Su dovanomis paprasta, vaikams dažniausiai koks plastikinis žaislas atkeliauja, tėveliam skanėstas ir pan. Smagu dovanoti, bet kur tas susikaupusias dovanas ir dovanų maišelius dėti ?
Ir pagaliau atėjo tas lūžio taškas, kada norisi verkti dėl kiekvienos išmestos plėvelės ar plastikinės pakuotės, supratimas, kad tikrai galėjau apsieiti be jų, kad nė nereikėjo pirkti, kad gal mano tas išmestas maišelis kabės ant medžio šakos vaikam prieš akis ir jie ne klevo pavadinimą ir lapus prisimins, o kad šiukšlę aukštai aukštai matė. Ašara rieda, kai facebook‘as pasidarė turgumi, vien rūbai, avalynė, žaislai, tiek daug naujų daiktų, kuriuos perkame nesusimąstydami, jog yra ir kitokių būdų. Šitoje vietoje, manau neigiamą reklamą padaręs posakis, kad nenaudojamų daiktų neišmeskite, o paaukokite vargšams. O kas gi nori būti vargšu? Niekas nenori, todėl, kam imti seną, jei ranka pasiekiama nauja. O kas nori gyventi tarp šiukšlių? Niekas nenori. O iš kur tos šiukšlės atsiranda? Kas šiais laikais nesirūpina savo sveikata? Ir kaip atrodo, deguonis, švari aplinka, oras svarbu sveikatai ar ne? Ar daržovės, mėsa ir grūdai sveikesni užauga užterštu vandeniu, žeme ir oru maitinami? Viskas taip graudžiai ir tuo pačiu taip nuostabiai susiję, kad tai realiai suvokęs ir pasėjęs savo širdyje, tiesiog nebegali likti nuošaly, pasidaro ne vis vien... Kaip auginant vaiką- augindamas duodi visa, kas geriausia, nors žinai, kad jo senatvės, savo pro pro vaikaičių jau greičiausiai nebematysi, tačiau vis tiek rūpiniesi vaiku. Taip ir žemelė - gyveni ir rūpintis turi ja dabar, mylėt, nors žinai, kad neilgai čia būsi, tačiau vis tiek tavęs dalis čia liks amžinai. Išvada tokia, kad negali būti gera mama/ tėtis, jeigu nesi atsakingas žemės gyventojas. Tai papildomas galvos skausmas, bet juk nieks ir nesakė, kad gyventi bus lengva, tačiau kaip žavinga.
Kad daugiau taip mąstančių atsirastų! 😀