Esu visiška vilnietė, nuo pat gimimo, tačiau apie tai, jog Pilaitėje (Vilnius) yra vėjo malūnas (o tiksliau, net trys malūnai) – nežinojau.
Pilaitės vėjo malūnas įsikūręs Piliakalnio g., Vilniuje (vietos koordinatės 54.701531, 25.193862), buvusio Pilaitės dvaro teritorijoje. Dabar malūne miltai nebemalami, jis ir aplink jį esanti nedidukė teritorija naudojama kaip atviras muziejus,
čia vyksta renginiai, ekspozicijos ir duonos edukacijos užsiėmimai.
Ekskursijos ir duonos edukacijos dėka mes atradome šį lobį.
Išpuoselėtoje teritorijoje aplink – prūdeliai, malūno, senovinės lauko darbų įragos, namų apyvokos rakandų, senovinių automobilių ekspozicijos. Besidairydami ir su gidu, ir be gido, aplink daug kilometrų neįveikėme, tik 3000 žingsnių, tačiau jei atidžiai viską tyrinėsite,– laiko prireiks.
Žinote, kas mus labiausiai nustebino? Ogi gido teiginys, kad malūnas buvo pastatytas visai ne Vilniuje, o Vidurio Lietuvos lygumoje, Nemuno žemupyje, kur pučia tolygūs vėjai. O tiksliau – Šakiuose, Liepalotų kaime. Jo ir pirmasis vardas buvo visai ne Pilaitės, o Liepalotų malūnas. Šį kepurinio tipo vėjo malūną ( jo viršutinę dalį, vadinamąją kepurę, galima reguliuoti ir pasukti į palankiausią vėjo kryptį) 1923 m. pastatė Petras Žasetis. O statyboms pinigų šis malūnininkas, užsidirbo Amerikoje.
Vėjas suko malūną iki 1961 m., vėliau – elektra. Malti nustota po 1990 m. Malūnas buvo apleistas. Statinys pradėjo nykti. Gerai, kad 2003 – 2006 m. siekiant malūną išsaugoti, jis buvo išardytas, pervežtas į Vilnių. Po atliktos restauracijos malūnas naujoje vietoje su nauju vardu atgimė naujam gyvenimui.
Sparnų mes nematėme, nes gidas paminėjo, kad jie nesenai nuimti.
Beje, Pilaitės malūnas yra 16 m aukščio, keturių aukštų. Nuo kitų Lietuvos vėjo malūnų šis skiriasi mediniu pagrindo aukštu – kituose malūnuose jie statyti akmens ar plytų mūro. Unikalus jis ir paskutinio aukšto aukščiu. Visuose malūnuose jis apie 1 – 1,5 m, todėl ir vadinamas ,,pusiniu“, o čia aukštas – 2,8 m.
Gidas mus nuvedė prie vėjo malūnelio, sakė, kad jis tikrų tikriausias, bet mes vargiai būtume patikėję, jei Saaremos (Estija) saloje būtume tokių nematę. Gaila, čia buvo užrakintas ir vidaus neišvydome, nepalaipiojome.
Šiek tiek gavome informacijos apie trečią malūną - vandens malūną.
Minimaliai gavę informacijos skubėjome į duonos kepimo edukaciją.
Šį veikla mus pakylėjo ir lyg gyvenimas tapo šviesesnis.
Pasirodo, jei turi raugo, tai užtrunka iki 10 min. Ant lazdyno lazdelės suformavome dešrelės formos bandelę ir galėjome keliauti prie iškūrento laužo darbuotis.
Jei patirties nulis, padėjo tos srities žinovai.
Duoną valgėme lyg kaime, pas močiutę, kuomet patys buvome vaikais.
Ech, pasijautėme lyg su laiko mašina nusikėlėme į praeitį. Tik šioje praeityje mes ne vaikai, o su vaikais....
Vilnietėms ir ne tik, rekomenduoju šią vietą. Galima ir su gidu, ir be jo, ir su edukacija, ir be jos.
