Namų ilgesys

Namų ilgesys

10. Mar 09:40 Iddile Iddile

Pakalbėkime apie ilgesį šiame skubančiame ir iki soties visko perpildytame pasaulyje.

Gal tai palies ne kiekvieną, bet tikiuosi, kad bus kas supranta. Apie ilgesį, ypač namų, galėčiau rašyti turbūt knygas. Nes gimtinę ir viskas kas susideda į ją - įvertinau emigracijoje. Be šio savo gyvenimo potyrio, kažin ar ją taip mylėčiau ir vertinčiau jos žmones.  Po emigracijos metu jau gebu pagirti žmogų, nusišypsoti piktam ar atleisti ižeidusiam. Emigracija man suteikė dar didesnį polėkį, tapau dar labiau atviresnė, tolerantiškesnė ir tikiu dar labiau žodžio laisve.
Visa tai, manęs išmokė ilgesys tėvynei ir namams. Man nebereikia n kartų grojaraštyje leisti dainos su žodžiais "jūra, aš pas tave ir vėl grįžau". Nes aš su savo gyvenimo žmogumi ryžomės grįšti, kai kiti išvyksta. Ir dabar gyvendama už 300km nuo jūros visam gyvenimui liksiu ir išliksiu ta pajūrio mergaitė. Ištekėjusi už grynakraujo vilniečio, niekada savęs nedrįstu pristatyti, kad esu vilnietė. Nes aš didžiuojuosi būdama palangiškė, tik šį kartą esu meilės emigrantė atsidūrusi sostinėje.
Augindama sūnų dar savo įsčiose, vaikščiodavau po Palangos pušyną ir pasakodavau apie jūros ošimą, bei pušų kvapą. Jam gimus darau tą patį. Širdyje jis visą gyvenimą jausis vilniečiu, bet būsiu laiminga, kad jo dalis širdies pajus tą džiugesį atvažiavus prie jūros, kokį nuolat aš jaučiu. Nes kaskart atvažiavus ir palietus smėlį, - jaučiuosi grįžusi namo.