Mano trys žindymo istorijos

Mano trys žindymo istorijos

14. Aug 23:02 Agnė Frelingė Agnė Frelingė

Pirmiausia, tai norėčiau pasakyti tai, jog labai palaikau žindančias mamas, juk pati žindžiau ir tebežindau savo trečią vaiką, tačiau nemanau, kad tai pagrindinis rodiklis atliepiant vaiko poreikius. Tiek žindanti, tiek dėl įvairių priežasčių  nežindanti mama gali būti geriausia savo vaikui.

Na, o mano žindymo istorija prasidėjo tuomet, kai dar buvau labai jauna, vos 20-ties metų. Galbūt tuomet nelabai ir supratau žindymo svarbą, tačiau stengiausi maitinti pati. Pradžia buvo sklandi ir pieno užteko, bet apie 6-tą vaiko gyvenimo mėnesį pastebėjau, kad pieno pradėjo mažėti. Tam įtakos galėjo turėti ir tuo laikotarpiu patirtas stresas, o dar turėjau pradėti gerti stiprius vaistus, tad nusprendžiau pereiti prie mišinuko. Tuo metu tai buvo tinkamas sprendimas.

Gimus dukrai, žinių apie žindymo svarbą turėjau jau daugiau. Supratau tai, kad nusitraukto pieno kiekis neparodo kiek iš tikrųjų turi pieno. Supratau tai, kad pienas vaikui yra ne tik maistas, bet ir ryšys, artumas. Dukrą dažnai nešiojau nešioklėje, tad ten pat ir pažindydavau net viešumoje ir tai niekada nesukeldavo nepatogumų. Tačiau artėjant dukros pirmajam gimtadieniui, pradėjau jausti didelį nuovargį ir išsekimą. Aišku, mama gali pakentėti, pasiaukoti dėl savo vaiko - pasakysit. Tačiau aš turėjau ne tik kūdikį, kuriam galiu pilnai atsiduoti, bet ir mano dėmesio laukiantį vyresnį vaiką. Tad pajutus išsisėmimą, lyg su pienu kartu tekėtų ir mano gyvybiniai syvai, nusprendžiau žindymą nutraukti šiek tiek po pirmojo dukros gimtadienio.

Susilaukus trečio vaiko, atrodo, žinių ir praktikos turėjau nemažai. Tačiau, jei lig šiol nežinojau kam reikalingas spenelių kremas, gimus trečiam vaikui, tai aiškiai supratau. Vaikas gimė nemažas, 4kg, tad ir pieno jam reikėjo daug. Mano speneliai buvo tokie nukramtyti, kad ant jų užsitraukė šašai, pienas bėgo su krauju, o kiekvieną kartą maitinant ašarodavau, nes jausmas būdavo, lyg krūtį vilkui į dantis kiščiau. Užsimerkdavau, suskaičiuodavau iki 3-jų ir su ašaromis akyse pradėdavau maitinimą. Net neplanavau duoti čiulptuko, bet grįžusi iš ligoninės iškart išsiunčiau vyrą jo pirkti, kad bent kažkiek galėčiau pasigydyti kremais. Bet patyrus tokią sunkią pradžią, vėliau viskas vyko labai sklandžiai. Manau, tam įtakos turi ir tai, kad nepamirštu savęs. Rytais geriu vaisių glotnučius su spirulina, valgau daug daržovių, vaisių, kokybiškos mėsos. Pasirūpinti savimi ir savo nervine sistema yra labai svarbu. Tad bent kolkas nejaučiu jokio nuovargio, o tik neapsakomą džiaugsmą ir drugelius pilve. Kuomet vaikas valgo iš krūties, žiūri į akis, nusišypso, tarsi padėkodamas, supranti, kad šis laikas labai trumpas ir greitai praeis, tad svarbi kiekviena akimirka. Kolkas žindau jau 7 mėnesius ir dar neplanuoju liautis, nes mums abiems tai yra nuostabi patirtis.