KODĖL JAZMINAS BALTAS

KODĖL JAZMINAS BALTAS

27. Jun 21:14 Gintarep Gintarep

- Mama, ar pameni pasaką apie jazminą? - paklausė manęs dukrelė, kai fotografavau jazminą. 

Jazmino žiedus mes naudojame arbatai, bei merkiame šakeles į vazą. 

Tai žadėtoji pasaka, kas jos autorius nežinau. 

Kitąsyk, senų senovėje, visos gėlės buvusios baltos. Tada vieną dieną į sodą atėjo dailininkas su didele dėže dažų ir pilnu glėbiu teptukų.
-Sustokit aplink mane ir išsirinkit, kokios spalvos žiedus norėtumėt turėti, - sušuko jis gėlėms, medžiams ir krūmams, ir tie vikriai šoko rikiuotis, kad tik gautų gražesnių spalvų.
Arčiausiai dailininko stovėjo Jazminas. Tad jis ir pasakė, kad norėtų aukso geltonumo žiedų, tokių, kaip jo mylimosios Saulės plaukai.
-Kaip tu drįsai užlįsti už akių karalienei Rožei? - dailininkas atstūmė Jazminą.
-Aš nelindau. Aš jau daug metų čia stoviu, - įsižeidė Jazminas.
-Bet galėjai suprasti, kam priklauso garbė visur būti pirmam, - pamokė jį dailininkas. - Už bausmę liksi paskutinis, ir tai gausi gerai manęs paprašyti.
-Ne, pone, nieko aš neprašysiu.
Ilgiausiai dailininkas gaišo su Rožėm.

Tos puikiosios karalienės prasimanė visokiausių spalvų! Tai raudonos, tai geltonos, tai oranžinės, tai rausvos. Tik mėlynos nė viena nenorėjo - mėlyna, mat, esanti prasčiokų spalva. Todėl, kad nereiktų dažų perniek išmesti, dailininkas mėlynai nudažė Neužmirštuoles ir Rugiagėles.

Tiesa, jos norėjo raudonos spalvos, bet dailininkas tarė tokiom kaimietiem tiksiant ir mėlyną - taip ir yra.
Aguonos mokėjo prieš dailininką pasistaipyti, todėl jis nepašykštėjo dažų ir storai jas nutepė. Jurginai pasimeilino dailininkui, ir jis už tai daug dienų dažė juos švelniausiom spalvom ir atspalviais.


Varnalėša buvo labai nuolanki. Kai dailininkas paklausė, kokios spalvos ji norėtų, Varnalėša atsakė:
-Kokią ponas duosit, tokia bus gera.
Dailininkas nutepė jos žiedus pilkai ir paklausė, ar ji patenkinta.
-Taip, pone, jūs geriau žinote, kas kam tinka. Aš suprantu, visiems skaisčių spalvų neužteks. O jei visi bus tokie gražūs, kaip Rožės, tai ir jų gražumo niekas nebematys.
Dagilis buvo atkaklesnis ir gavo rausvus žiedelius.
Našlaitės prie dailininko atėjo visos kartu ir tūptelėjusios mandagiai jį pasveikino. Tai buvo taip gražu ir lipšnu, dailininkui jos pasirodė panašios į mažas mergytes, ir jis išpaišė Našlaitėlių žiedus kaip veidelius - smagius, liūdnus, rimtus.
Obelis dailininkui pažadėjo rudenį visą krepšį obuolių, tegu tik nudažo jos žiedus švelniai rožine spalva. Tad dailininkas negailėjo jėgų, karstėsi obels šakomis ligi pat viršūnės.


Alyvos sugalvojo kuo kitu atsilyginti, jei tik dailininkas nešykštės joms spalvų.
-Tu galėsi pavasarį mus skinti, - tarė viena Alyva, - ir nešti puokštes savo nuotakoms, atsiprašau, tai yra nuotakai, - pasitaisė ji. - Ir kuo daugiau mūsų nuskinsi, tuo vešliau mes žydėsim.


-Už tokį nemandagų apsirikimą tu liksi balta, - įsižeidęs dailininkas atstūmė prašytoją, bet kitas jos seseris nudažė skaisčiom spalvom.
Pienės atnešė dailininkui puodynaitę tirštos grietinės, ir šis negailėdamas ėmė tepti Pienes aukso geltonum o dažais,

 

kuriuos Jazminas buvo sau išsirinkęs. O tų Pienių - nė galo, nė krašto nematyti.


Dažydamas Pienes, dailininkas prisiminė Jazminą, kuris pats pirmasis buvo geltoną spalvą išsirinkęs.
-Na, brolau, tai kaip dabar bus? - jis pašaipiai užkalbino Jazminą. - Dažų mažai beliko, tačiau, jei gražiai paprašysi, atiduosiu tau.
-Neprašysiu, - užsispyręs atsakė Jazminas.
-Neprašysi? Žinok - su puikybe toli nenuvažiuosi, - supyko dailininkas. - Na, o jeigu tau taip sunku paprašyti, bent nusilenk.
-Geriau jau lūšiu, bet nesilenksiu, - išdidžiai atsakė Jazminas.
Dailininkas įtūžo ir tėškė geltonais dažais apkibusiu teptuku tiesiai į Jazminą.
-Baisus ponas, negali nei paprašyti, nei nusilenkti! Na, tai ir lik toks baltas amžinai!
Toks Jazminas ir liko - baltas ir trapus. Mėginsi lenkti - nulauši.

Kristina B. Kristina B. 28. Jun 10:19

Kokia graži pasaka!!!