Kelionių tamsioji pusė

Akylesnis skaitytojas jau žino, kad mūsų šeima namuose nesėdi. Jei tik atsiranda laisva minutė, lekiame į gretimą šalį arba į gretimą mišką. Kelionės – mūsų aistra ir gyvenimo variklis.

Tad per jų gausą nutiko ne tik džiugių akimirkų, bet ir nelabai.

Esame ne tik atradę, bet ir praradę.

Pvz. Romoje, kol spėjome pajūrio padaryti dvi nuotraukas, buvo išdaužtas mašinos langas ir pavogti lagaminai su jame esančiais daiktais. Dėkojame dievui, kad esame nelabai tvarkingi, tai dokumentai mėtėsi po kėde, plančetukė – kišeniuke, tai jie ir liko ir sėkmingai galėjome grįžti namo.

O dabar prisiminsiu tokius nuotykius, kurie dabar (tuo metu nelabai) kelia juoką.

Madeira. Mes su mažu vaiku prekybos centre. Vaikas prekybos centro vežimėlyje, kuriame  galima vežtis vaiką. Mes su tėčiu renkamės maistą, vaikas juk saugiai pasodintas vežimėlyje, dar mažas, tai nei išlips, nei apsivers. Tik girdžių baisų vaikišką rėkimą, bet tokį baisų, kad net neatpažinau, kad mano vaiko, bet visvien lekiu prie savo vaiko. Pasirodo rėkia mano vaikas. Supratau, kad tarp vežimėlio grotelių įkišo pirštą, o ištraukti nesigauna. Nesigauna ir man, nesigauna ir tėčiui, lekiam ieškoti aliejaus, šampūno ar dar ko.  Kol mes surandam reikiamą daiktą, prekybos centro darbuotojas  aliejumi sudrėkinęs pirštą ir pats vaikas išsitraukęs pirštuką. Praėjo aštuoneri metai, bet dukrelė tą įvykį puikiai atsimena, nors jis nepaliko jokių pėdsakų, išskyrus išgąstį.

Italija, Sardinijos sala. Vaikas užsiprašo prieš vykstant namo iškepti omleto. Viską padarau ką reikia, uždegu viryklės dujas ir supilu plakinį į keptuvę, dujos neužilgo ... baigiasi. Omletas nei keptas, nei ne... Žinome, kad kaimynai išsikraustė ir raktą paliko toje pačioje vietoje, kurioje ir mes turėsime išvykstant palikti.  Na, to buto irgi tas pats savininkas, tai ir bandau ... Susirandu raktą, atsirakinu, pabaigiu kepti omletą užrakinu ir visi laimingi (tėtis filmavo nuo atrakinimo iki užrakinimo procesą, jei kartais kas nors bandytų sakyti, kad ne omletui pabaigti kepti ėjome).

Paryžiaus oro uostas.  Svorio perteklius. Dar buvome mažiau patyrę ir nemanėme, kad reikia vežiotis svarstykles. Tad kai patirties nebuvo, būti pasirinkimas toks: arba apsirengti svorio pertekliumi, arba sumokėti už viršsvorį, arba išmesti. Pasirenkame pirmąjį. Vaikas dar vežimėlyje, tai nedalyvauja šioje veikloje. Viską beveik pavyko apsirengti, tik šortus niekaip, nes ant jų netelpa mano viršutinės kelnės. Išmesti gaila...Rengiuosi ant kelnių, persirišu megztiniu juosmenį ir ... šortai išgelbėti. Turbūt juokiatės? O aš ne, nes tokia „madistė“ buvau ne aš viena (tą minutę maniau viena).

Ispanija. Tenerifės Siam vandens parkas. Bilietai nupirkti, mes jau persirengimo zonoje. O dievulėliau, nepasiėmiau savo maudimuko apatinės dalies. Vaikas jau verkia. Bet tėčiui paėmiau net dvejus. Tai ką? Jūs manote dėl tokios smulkmenos aš nesimaudysiu? Juo labiau, kad tėtės madingi, su virvelėmis, kurių pagalba prisitaikiau prie savo smulkių „gabaritų“.

Italija. Sardinijos salos oro uostas. Mes drąsus, labai patyrę keliautojai. Žinome, kad negalima vežtis smėlio (uždrausta prieš du metus, kai pirmą sykį buvome ir vežėme, ir galėjome vežti), tad smėlio ir nevežam. Kontrolė per patikrą patikrinusi mano rankinį bagažą klausia ką aš vežu? Aš kadangi net neįsivaizduoju dėl ko mano bagažas nepatiko, tai ir atsakau, kad nežinau. Dar manęs pasidomi ar aš kalbu angliškai...Atsakau, kad kalbu...Manęs vėl klausia ką aš vežu, aš pakartoju, kad nežinau. Kaip aš galiu žinoti, jei tikrai nežinau...Atidaro, išima akmenis ir paaiškina, kad negalima išvežti. Nu negalima, tai negalima. Atvirai pasakius ar man taip jau reikia tų akmenų? Dar pasidomi kur mes juos rinkome. Atsakome, kad kaimyninėje Sardinijos saloje. Pažadėjo juos ten nuvežti, kur mes pasakėme, kad juos rinkome. Tik man dabar smalsu: ar tikrai tie mano akmenys pasiekė gimtąją vietą? O kaip Jūs manote?

Las Palmas sala (Ispanija) . Išmetame šiukšles į šiukšlių dėžę. Sekantį rytą maišelis prie durų su užrašu „Basura“ ir kitais stebuklingais ispaniškais žodžiais, kurie mums nieko nesako, nes tuo metu mes dar nei supratome, nei kalbėjome ispaniškai. Vakare išmetame tas pačias šiukšles į kitą šiukšlių dėžę, bet ryte jos vėl parėjusios prie durų. Vėl tie patys „basuriški“ žodžiai ir plius vokiškas paaiškinimas. Na, tie vokiški žodžiai mums irgi tuo metu dar nieko nesakė, nemokėjom mes šių kalbų. Visai pasimetėme, ką mums daryti su tomis šiukšlėmis: kodėl jos turi stebuklingų galių ir vis pas mus grįžta. Vėliau išsiaiškinome, kad „basura“ reiškia šiukšles ir jų negalima bet kur išmesti, nes ta vietovė vokiškai kalbančių gyventojų ir jie, prižiūri tvarkos, kad šiukšlės būtų metamos į konkrečias dėžes, bet ne į kaimyno. Bet mums juk tai niekas nepaaiškino ir neparašė, kur tą „mūsų“ šiukšlių dėžė. Bet tvarka yra tvarka.

Azorų salos. Nusipirkome sūrio. Pasidėjome ant stalo ir išėjome grožėtis paplūdimiu. Grįžtame į kambarį. Smirda, lyg būtų sprogęs kanalizacijos vamzdis. Truputuką užpykome, bet esame taikūs žmonės, pretenzijų niekam nereiškėme. Sekančią dieną dar labiau smirda. Bet vis dar niekam pretenzijų nereiškiame. Bet jau įpykę ir labai... Vaikas vietoje sviesto į šaldytuvą įdeda sūrį ir išeiname pažindintis su vietove. Parėjus į namus smarvė beveik dingusi, bet atidarius šalkdytuvą, nerandame nei supuvusios mėsos, nei „stovinčių“ kojinių, o tik...sūrį. Va, kas taip mums smirdėjo. Sūris „smirdukas“. P.S. bet skanus buvo nerealiai.

Tai tiek pradžiai linksmų nuotykių. Bus tęsinys.