Kaip iš pasakos prieš miegą gimė knygelė: Voras - žaislų meistras

Kažkaip apie save kalbėti visada sunku. Ir tada, kai blogai, ir tada, kai gerai. Ypač kai lyg ir norėtum pasigirti, bet galvoji, kad tai bus nemandagu.

Na, bet aš ir nesigirsiu, tiesiog noriu pasidžiaugti, kad viena mano rašytų pasakų tapo tikrove. Ne, jos personažai ne atgijo ir nebėgioja po miestą. Juolab, kad karantinas, negalima bėgioti :D

Tačiau mano galvoje gimusi istorija, kurią ne sykį pasakojau prieš miegą savo sūnui, įgavo fizinį pavidalą. Tapo knygele. Ir ne bet kokia, o skirta mokytis.

Niekada nemaniau, kad galėčiau išleisti tokio pobūdžio knygą, nes nesu pedagogė, o apie vaikų lavinimą ir edukaciją išmanau tik buitiniame lygmenyje. Mano supratimu, pasakos yra tam, kad tiesiog būtų pasakos. Ir dar - jos būtinai turi turėti moralinį pagrindą. Kažko išmokinti, padėti kažką svarbaus suprasti. Ne matematiką, ne gramatikos taisykles. Ji turi mokyti moralinių vertybių, vidinės darnos, supratimo apie pasaulį. 

Tokia tad ir buvo pirminė mano pasakos idėja - kalbėti vaikų suprantama kalba apie dalykus, kuriuos šiaip paaiškinti kartais yra sunku. Pavyzdžiui, apie tai, kad mes visi skirtingi. Ir kartais dėl to mūsų nesupranta ir nepriima kiti. Dažnai dėl to, kad bijo. Juk kitoks nei visi - tai nesuprantamas, paslaptingas, o gal ir pavojingas? 

Visi žinome apie patyčias. Na vat yra tokių vaikų, o dažnai ir suaugusių, kurie skaudina kitus, šaiposi, skriaudžia. Tai įgauna įvairius pavidalus ir dažnai net nesusimąstome, kodėl tas žmogus taip elgiasi.  O juk kiekvienas elgesys turi savo priežasčių. Mano supratimu skriausti kitą gali tas, kuris pats buvo nuskriaustas, atstumtas, įskaudintas, tas, kuris jautėsi nereikalingas, o svarbiausia nemylimas ir nepriimtas. Žodžiu, kitoks. Ir aš tikiu, kad radus blogio šaknį, ją galima išrauti, išgydyti žaizdas ir užauginti nuostabiausią žiedą. Galbūt ne visada, kartais būna jau per vėlu, bet jei laiku...

Taigi, mano pasakoje gyvena piktas voras, kuris skriaudžia vaikus, gąsdina juos ir atiminėja iš jų žaislus. Kol mieste nepasirodo naujas gyventojas - mažas, drąsus berniukas, kuris nieko nežino apie baisųjį vorą, taigi, neturi išankstinio nusitatymo prieš jį... kas nutinka toliau? 

Atsakymas knygelėje... :)

Tačiau čia dar ne viskas, leidyklos Lucilijus išleistoje knygelėje atsiranda ir tikrasis mokomasis pagrindas - skaitymo ir teksto suvokimo užduotys. Tad ji tinka pradinukams, kurie jau moka skaityti. Bet ne tik jiems, pasaką nesigilinant į užduotis galima skaityti tiesiog kaip pasaką... prieš miegą arba šiaip. O dar iliustracijas galima spalvinti, kas patiks ir tiems, kurie raidžių visai nepažįsta. Taigi, knygelę galima pritaikyti įvairaus amžiaus vaikų užsiėmimams. 

Man atrodo, knygelė gimė pačiu laiku - karantine. Tai laikas, kuomet tėveliai suka galvas kaip prasmingai užimti savo atžalas ir dar sudominti jas mokslais! Juk, manau, daugumai vaikų mokytis nėra smagu. Smagu yra žaisti. Taigi, nuostabu, kai mokymosi procesas gali būti kaip žaidimas.

Apskritai džiaugiuosi atradusi šią leidyklą, kuri leidžia būtent mokomąją, pagalbinę literatūrą pedagogams, logopedams ir tėveliams. Rasite daug įvairių knygelių, kortelių ir netgi žaidimų, kurie padės jūsų vaikams susigaudyti mokslų labirintuose. Leidyklą atradau visai netyčia per knygų mugę. Tuomet nemaniau, kad man tokios knygelės yra aktualu. Kol neatėjo ponas karantinas ir mokytis tenka namie. Supratau, kad mano mažius, ne toks jau ir mažas, ir kad mokyti jį naujų dalykų nėra taip lengva, kaip, galbūt, norėčiau. Išklausiau daug "baisių" istorijų apie mokslus namie ir iš draugių, kurios jau leidžia vaikus į mokyklą. Ir supratau, kad vienintelis išsigelbėjimas pažvelgti į tą baubą (mokslus) vaiko akimis ir nedarant spaudimo "žaisti" mokyklą. Manau, pagalbinė mokomoji medžiaga tikrai padeda.

Taigi, sukaupiau visą savo zuikio drąsą ir nusiunčiau leidyklai pasaką... ir esu dėkinga leidėjams, kad jie ja patikėjo ir padėjo išleisti į pasaulį ❤

Nuotraukytes pasiskolinau iš leidyklos puslapio, nes pati taip gražiai ir nenufotografuosiu ??‍♀️