Viena moteris mamų diskusijose prisipažino apšaukusi savo vaiką. Kita, turinti vos kelių mėnesių kūdikį, jai atkirto, jog „jei neturi nervų, nereikėjo ir vaikų turėti”. Apie tokios replikos absurdiškumą vargu ar verta diskutuoti, tik štai įdomu, kaip ši kritikė kalbės po trejų - ketverių metų. Įtariu, jai nebeatrodys, kad mamos yra pliušinės ir visada išlieka ramios.
Susikalbėti su vaikais gali būti sunku. Velniškai sunku. Ir ne tuomet, kai kalbame apie kasdienę rutiną, o tada, kai jie užsispyrę guli ant grindų ir visa gerkle klykia, kad makaronai ne tokios spalvos. O jeigu mama pavargusi, neišsimiegojusi, susipyko su vyru, dar kas nors nepasisekė, tai tas gulėjimas gali būti paskutinis lašas įtemptoje dienoje. Ar vaikas dėl to kaltas? Ne, nekaltas. Ar dėl pakelto balso reikia griaužti save? O ar iš to bus naudos? Vargu.
Mes norime būti tokios idealios, jog pamirštame, kad ir mamos retkarčiais pavargsta. Jos būna piktos, liūdnos, nelaimingos. Kaip ir visi kiti nomalūs žmonės. Nes vien tai, kad turi vaikų, nepaverčia tavęs geradare fėja.
Supermamų visuomenėje pastaruoju metu tapo gėda pasakyti, kad tu jautiesi pavargusi, įsitempusi, kad tau liūdna. Nes „taip juk negalima”, tarė superdivos, turinčios tris aukles ir rašančios vien apie tobulą motinystę ir kažkodėl įsivaizduojančios, jog turi teisę kritikuoti kitas.
Ir čia yra didžioji mamų klaida ir griaužatis - jos neišsipasakoja. Kai neišsipasakoja - kiekvieną nesėkmę, kiekvieną liūdesį, kiekvieną barnį kaupia savyje kol pratrūksta. Ir tuomet dėl tokio pakelto balso kenčia visi aplink, o labiausiai - jos pačios. Nes atslūgus įtampai pyksta ant savęs del negebėjimo susiturėti.
Vaistai? - išsikalbėti. Vyrui. Draugei. Mamai. Nepažįstamosioms mamų forume. Bet kur. Atrodytų, smulkmena, bet tokia veiksminga. Ko reikia iš aplinkinių? Tik gebėjimo išklausyti. Ne patarti, ne moralizuoti, ne kritikuoti, ne baisėtis. Tiesiog išklausyti. Skatinti kalbėti. Ir kai kitą kartą kritikuosite mamą, kuri pakėlė balsą, pasvarstykite, kad psichologiškai išsekusiai moteriai vietoj pagalbos drebiate dar kibirą deguto. Puiku, kad jūs niekada nesupykstate (ką vartojate???), tuomet turite puikią galimybę padėti ir nuraminti kitas, kurioms galbūt užtektų sakinio „aš tave suprantu, tai praeis”.
Pamenu, kartą turguje sutikau moterį, kurios ~keturmetis šliaužė keturiomis kaip krokodilas. Ir vien pažvelgus į tos mamos veidą galėjai įžvelgti pastangas nepratrūkti. Tai tiesiog pasiguodžiau, kad ir aš namie turiu tokį patį „krokodilą”. Visos mamos tam tikru etapu turi bent po vieną. O mums belieka pasidžiaugti, kad vaikai turi tokią puikią fantaziją ir moka mėgdžioti gyvūnus. Puikus žaidimas. Išsidūks - geriau miegos.
Visos situacijos atsimuša į gebėjimą vertinti, į požiūrį. Pozityvaus požiūrio susiformavimas neateina savaime, tai pastangų ir darbo su savimi rezultatas. Mažiausiai ką galime padaryti - padėti viena kitai tokį požiūrį ugdyti.
