Energijos ir optimizmo receptas pagal Vitą Žikienę

Energijos ir optimizmo receptas pagal Vitą Žikienę

22. Mar 19:59 Mamos dienoraštis Mamos dienoraštis

Šiandien noriu pakviesti jus kavos puodeliui ir labai šiltam ir jausmingam pokalbiui su Vita Žikiene – charizmatiška asmenybe, gražia moterimi, nuostabia trijų vaikų mama ir kūrėja, pagalvėlių-transformerių karaliene.


Kodėl jos verslą vadinu širdies verslu ir kodėl ji uraganinė moteris, manau, suprasite, paskaitę interviu. Tad kviečiu į svečius pas Vitą!



Vita, kokia tu buvai vaikystėje ir kokia ji buvo? Apie ką svajojai? Kuo norėjai būti užaugus? Kas tau buvo didžiausias pavyzdys?

Mano vaikystė buvo labai linksma ir labai darbinga. Buvau guvus, greitas vaikas. Visur dalyvaudavau, manęs visur buvo pilna.  Aišku, dėl to kentėjo mano mokslai, bet sporte man labai sekėsi. Dėl to svajojau, kad užaugusi būsiu kūno kultūros mokytoja. Mokytojai mane turbūt labiau mėgo ne už mokslinius pasiekimus, o už tai, kad visada buvau pasiruošusi padėti. Nieko nebuvo gaila.  Padažyti, suremontuoti, padaryti, padėti – aš visada pirma eilėje. Galėjau ir iš namų atnešti bet ką. Tėvai mokė dalintis, aš tai ir dariau. Tėvai ūkininkavo, augino rožes, tai mokytojos irgi būdavo apdovanotos įvairiomis gėrybėmis. Manau, mus su broliu auklėjo gan griežtai. Bet kitaip turbūt ir negalima buvo. Mūsų visur buvo pilna, netrūko ir susiūtų kojų, smakrų, ir žaisti mėgdavom nevaikiškose vietose – statybose, prie užtvankos. Suaugusi supratau, kad mums tikrai reikėjo griežtumo, nes kitaip gal ir galą būtume gavę (juokiasi).

Neseniai perskaičiau straipsnį apie tavo tėvų vynuogių ūkį ir mamos aistrą vynuogėms. Vynas net tavo vardu yra pavadintas -„Vitulia“, berods. Tavo mama atvyko iš Ukrainos. Žinau, kad buvo siuvėja ir nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu siuvo trispalves. Ji kartu su tavo tėčiu visada viską darė savo rankomis, keitė veiklas.  Ir galiausiai  - vynuogės. Čia iš tėvų paveldėjai savo darbštumą, optimizmą, norą kurti kažką savo rankomis?


Turbūt taip. Aš nuo vaikystės mačiau tėvų pavyzdį dirbti sau, viską pasidaryti savo rankomis. Mano mama ir siuvo namuose, ir turėjo savo krautuvėlę, abu su tėčiu augino  rožes, ūkininkavo. Tas darbštumas įskiepytas tėvų.  Mes, vaikai, buvome įtraukti į tokią rutiną. Žinoma, vaikai niekada nedega noru dirbti buitinius darbus, bet buvo supratimas, kad reikia. Darai sau, dėl savęs. Matai tėvų pavyzdį, jauti, kuo jie kvėpuoja ir irgi įsitrauki.

Kodėl pasirinkai siuvėjos modeliuotojos mokslus? 

Gali pasirodyti, kad sekiau mamos pėdomis, tačiau nevisai taip. Taip, aš nuo vaikystės mačiau mamą siuvant, ji mane daug ko išmokė, padėdavau jai, bet pasirinkimas turbūt labiau sutapimas. Geriausiai man sekėsi sportas, tad po dešimtos klasės pabėgau į Vilnių, į sporto mokyklą. Buvau išbandžiusi daug įvairių sporto šakų, tačiau apsistojau ties bėgimu. Jau nuo 10 metų bėgiojau. Su tėvais turėjom tam tikrą susitarimą – aš tęsiu sportą, bet turiu įgyti ir kažkokią kvalifikaciją, specialybę. Paraleliai su sportu mokiausi ir siuvėjos-modeliuotojos amato.

Galiu pasakyti, kad puikiai sekėsi suderinti šias dvi visiškai nesusijusias profesijas. Lengvojoje atletikoje tikrai buvau nemažai pasiekusi. Bėgimą pakeitė sportinis ėjimas. Važinėjau ir po Baltijos šalis, dalyvavau įvairiose varžybose. Esu ir Lietuvos ir Pabaltijo čempionė. Pabaigiau kūno kultūros mokyklą, įgijau siuvėjos modeliuotojos profesiją, o tada grįžau atgal į Jonavą. Vilnius man buvo per didelis, nepatiko. Grįžau į tėviškę ir pasilikau. Čia netrukus gimė ir pirmoji dukra.

Beje, žinau, kad darbo nebijai. Ne tik siuvi, bet ir obliuoji, kali ir baldus konstruoji. Nepagalvoji, o kam tau tai? Juk čia, stereotipiškai kalbant, vyriški darbai?


Žinai, neskirstau darbų į vyriškus ar moteriškus. Esu auklėta taip, kad imi ir darai. Turiu rankas, tai kodėl nepasidarius pačiai? Vėlgi, tėvai buvo mano pavyzdys. Jie viską darė patys, niekada nieko nesamdė. Čia ne dėl to, kad nebūtų kas kitas padarytų, o tiesiog toks požiūris – imk, mėgink, daryk, o jei nesigaus, tada žiūrėsi. Parduotuvės dabar  visko pilnos, tik eini ir darai. Be to, man patinka stebinti ir save kažkuria prasme, ir artimuosius. Kodėl aš turiu pirkti kažką, jei galiu pasidaryti pati. Ir pasidaryti savaip, gal net geriau nei pirktinis daiktas. Mes, moterys daug ką galime. Mano galvoje daug idėjų, vizijų, tik laiko pritrūksta.

Tu esi be galo graži ir moteriška, mėgsti ryškias spalvas. Kas tau yra moteriškumas, buvimas moterimi?

Jei trumpai, moteriškumas man yra šypsena, natūralumas, paprastumas.

Ar turi kokių savo grožio ritualų? 

Grožio ritualų neturiu. Net nežinau, kas tas grožio ritualas.  Žinoma, prižiūriu save. Nuvykstu į masažą, nagučius susitvarkyti, šukuoseną pasidaryt. Bet tik tiek.



Ne paslaptis, kad dirbi iš namų ir darbo valandų neskaičiuoji. Bet juk turi žmogus ilsėtis! Koks tavo poilsis? Ką mėgsti veikti?

Mano poilsis ir laisvalaikis yra mano darbas. Skamba juokingai, bet va taip yra. Aišku, suprantu, kad reikia skirti daugiau laiko šeimai, vaikams, bet yra taip, kaip yra.  Man nieko nėra geriau už ramybę, taip prie jos pripratau. Mėgstu pasislėpti savo palėpėje. Įsijungiu kokį filmą arba pasileidžiu  muziką ir taip dirbu. Nuo muzikos energijos tarsi dar labiau pasikraunu, nors negalėčiau skųstis, kad man jos trūktų.
O šiaip, poilsį turbūt skirstau pagal metų laikus. Vasarą mano geriausias poilsis yra savo sodyboje. Be galo ją myliu. Ten viską įsirengiau pagal save, taip, kad būtų jauku, patogu, kad nieko netrūktų.

Ar mėgsti keliauti? Gal turi savo rojaus kampelį? Kur norėtum nuvykti? 

Keliauti aš mėgstu, tačiau bijau skristi lėktuvu.  Su mašina galėčiau važiuoti bet kur. Labiausiai norisi nuvykti ten, kur šilta, kur jūra. Aš šilumos žmogus. Bet rojaus kampelio man nereikia toli ieškoti. Tai vis ta pati mano sodyba.

Ar norėtum gyventi kažkur kitur, ne Lietuvoje?

Gyventi noriu tik Lietuvoje. Pasikartosiu, žinoma, bet man nieko nėra geriau už mūsų sodybą – Vilkolės vyndarių ūkį. Čia tėvai mums sukūrė rojaus kampelį, čia įdėta daug  mūsų pačių darbo. Aš neįsivaizduoju, kaip žmonės gali viską palikti ir išvykti kažkur kitur. Pati negalėčiau taip, negalėčiau palikti savo tėvų.



Ar daug dar svajonių neįgyvendinai? Gal turi planuose kokį naują projektą, sumanymą?

Na ką, yra įvairių svajonių, tokių gal labiau abstrakčių minčių arba konkrečių smulkmenų. O dėl projektų, na jei klausi apie darbą, tai ne. Neturiu kažkokių grandiozinių vizijų, noro plėstis ar panašiai. Viską darau po truputį, vis kažką patobulinu, pakeičiu, atrandu. Neseniai atsidariau elektroninę parduotuvę. Nešoku aukščiau bambos ir nekuriu didelių planų . Gyvenu čia ir dabar ir darau tiek, kiek sugebu dabar padaryti.

Ko gyvenime niekada neišdrįstum padaryti? Ar apskritai bijai ko nors?

Na, žiūrint apie kokią sritį klausi. Neišdrįsčiau šokti su parašiutu. Bijau aukščio, ir bijau mirties. Labai myliu gyvenimą. 

Kad tave įkvepia? 

Pats gyvenimas įkvepia. Jame tiek daug įdomaus ir gražaus. Vaikai įkvepia. Jie turbūt apskritai mūsų gyvenimo variklis.
Mane įkvepia ir mano mamos. Taip vadinu visas savo klientes. Jos mano mokytojos, įkvėpėjos. Sutikau tiek daug nuostabių moterų, mamų, su kai kuriomis tikrai labai susidraugavom. Sulaukiu ir palaikymo, ir patarimų.
Įkvepia tas bendravimas, atgalinis ryšys. Man labai svarbu palaikyti tą asmeninį kontaktą. Ir taip malonu sulaukti ir nuotraukų, ir atsiliepimų, pasakojimų.

Labai įkvepia žmonių nuoširdumas ir sąžiningumas. Ir žinai, be abejo, mano didžiausi įkvepėjai tai mano tėvai. Jų pavyzdys labai svarbus. Dar galiu pasakyti nesikuklindama, esu labai dėkinga savo vyrui. Jis yra mano ramstis. Tai yra žmogus, kuris manimi tiki, kuris pildo mano norus, padeda įgyvendinant mano sumanymus.

Iš kur tiek energijos? Tu visada šypsaisi, visada pasiruošusi bendrauti su savo klientais, dirbi, būna, ir naktimis. Nuo ko tu pasikrauni?

Nežinau (juokiasi), turbūt iš kosmoso. Na taip yra. Atsikeliu ryte ir jau pilna energijos. Nuo vaikystės esu toks vijurkas.
O dar, žinai, pasikraunu turbūt nuo bendravimo. Man labai patinka bendrauti. Kiekvienas žmogus skirtingas, su savo charakteriu ir man visada įdomu, kaip prie žmogaus prieiti, užkalbinti, užmegzti ryšį, kuo jis kvėpuoja. Ir tai liečia tiek asmeninius santykius, tiek klientus. Kažkada gan ilgą laiką dirbau padavėja. Taip! Turiu ir tokią specialybę – barmenė-padavėja. Tai man buvo pats fainiausias darbas. Labai patiko bendrauti su žmonėmis. Dirbau Bajorkiemy apie aštuonerius metus turbūt. Tikrai buvo nuostabus laikas.

O kodėl išėjai iš to darbo?

Taip aplinkybės susiklostė. Be to, vis dar buvo gyva ta vaikystės svajonė tapti kūno kultūros mokytoja, taigi draugių paraginta vėl išvykau į Kauną ir jau neakivaizdiniu būdu Kūno kultūros akademijoje pabaigiau mokslus ir įgijau kūno kultūros mokytojos diplomą. Tuo metu atsitiko ir dar vienas džiugus dalykas – antrą kartą tapau mama.

Kokia tu mama? Ką tau reiškia būti mama? 

Galima aišku išvedžioti, kalbėti apie atsakomybę, būti labai rimtai. Tačiau na turbūt tai ne apie mane. Aš pati kaip vaikas. Mėgstu su vaikais pašokt, pakvailioti. Esu tokia šiek tiek kvanktelėjusi mama. Vyras, pavyzdžiui, yra griežtas, tai, būna, pajuokauju, kad reikia įsijausti į vaikystę. Juk visi kažkada buvome vaikais. Šalia to yra buitis, reikia nuvežti vaikus į būrelius, mokslai, visa kita. Dabar, kai viskas uždaryta, kiek sunkiau. Tikrai pavargstu nuo to vaikiško klegesio, stengiuosi užimti vaikus namie. Žiūrim pamokėles kompiuteryje, šokam, sportuojam. Vasarą mėgstam dviračius, keliaujam. Esu mama kaip ir visos mamos.



Žinau, kad pirmąją savo pagalvę pasiuvai savo dukrytei Lėjai. O kas paskatino siūlyti ją kitiems? Ar buvo aplinkoje tokių, kurie atvirkščiai, būtų atkalbinėję?

Taip. Kai gimė Lėja, neturėjau namuose pasiruošusi nieko. Visiškai nebuvau susipirkus kraitelio. Nesiplėsiu pasakoti, bet mano atvejis buvo labai sudėtingas, tad buvo ne iki daiktų. O jau paskui ėmiau galvoti, kaip čia man patogiai žindyti. Daviau sau pažadą žindyti ją kuo ilgiau ir norėjosi tai daryti patogiai. To, ko norėjosi, Lietuvoje nebuvo, siųstis iš Amerikos buvo neprotinga, ir aš nebūčiau aš, nusprendžiau pati pasisiūti.  Po daugelio bandymų pagaliau buvau patenkinta rezultatu ir kažkaip taip išėjo, kad įkėliau nuotrauką į savo facebooką su ta pagalvėle. Tai buvo tokia labiau žindymo rankovė. Nuo to ir prasidėjo. Draugės, pažįstamos, o paskui ir nepažįstamos mamos ėmė prašyti ir joms pasiūti tokią.

Taip ir ėmiau siūti. Tada jau ėmiau galvoti, kad reikia dar patobulinti, norėjosi, kad ji atliktų daugiau funkcijų nei tik žindymo pagalvės. Ir čia man labai padėjo vėl gi mano klientės. Jos man siuntė nuotraukas su vis naujais pagalvės pritaikymo būdais. Mamos prašė tai vieno varianto, tai kito, taip pamažu ir gimė transformeris – universali pagalvė, atsirado spaudės, keitėsi pagalvės dydis. Su laiku atsirado ir visai naujas gaminys – automobilio saugos diržų apsaugėlė.

Tikrai nebuvo jokio negatyvo ir atkalbinėjimo. Mačiau, kad mamoms reikia tokios patogios daugiafunkcinės pagalvės. Mamos ieško jos, o aš galiu pasiūti. Tai kodėl ne?

Apskritai, ar sutinki gyvenime negatyvo? Ką tada darai?

Žinai, man atrodo, mes pritraukiam tai, kokie patys esame. Aš visada šypsausi, man patinka bendrauti ir aš nesutinku blogų žmonių. Mane supa tik geri žmonės. O jei pasitaiko susidurti su negatyviai nusiteikusiais žmonėmis, aš tiesiog laikausi atstumo ir jie patys pasitraukia. Žinoma, aš būnu mandagi, bendrauju tiek, kiek yra būtina, bet mūsų keliai greitai išsiskiria.

Su kokiais sunkumais susiduri savo versle? 

Turbūt juoksies, nes pasakysiu, kad nuturiu aš sunkumų. Arba aš jų neįvardinu kaip sunkumų. Esu optimistė. Gal dabar dėl pandemijos tikrai jaučiasi, Kad visiems sunkiau. Ir man gaila žmonių ir tų verslų, kurie yra suvaržyti. Liūdina žmonių nesąžiningumas, kai vagia idėjas, kopijuoja. Neseniai užpatentavau  dizainą. Procesas užtruko apie metus, nes reikėjo daug ką sutikrinti, patvirtinti autentiškumą. Patentavau ne tam, kad kažkam kažką įrodyčiau, tik norisi tikėti, kad žmonės turės sąžinės. Negarbinga yra savintis kito žmogaus darbą, idėjas. Kita vertus, na jei kopijuoja, matyt, tikrai stengiausi ne veltui ( šypsosi).

Gal ne tik sunkumais, pvz., gal buvo kokių linksmų, juokingų situacijų?

Oi, linksmų nutikimų tikrai ne vienas, tai nežinau, ką papasakoti. Esu pavyzdžiui, skubiai siuvus pagalvę per naktį.  Su ta mamyte labai susidraugavome ir dabar bendraujame. O tada buvo taip, kad 11 val. vakaro sulaukiau žinutės, kad rytojui reikia pagalvės, nes jau skrydis lėktuvu. Sakau, gerai, einu siūti. Ji tada dar taip nustebo, o aš pasiuvau. Kitą rytą jos vyras atvažiavo  pasiimti pagalvės, o aš dar kaip padėką gavau dovanėlę – porą afrikietiškų karolių apyrankių. Buvo taip gera, malonu. Ir be abejo, buvo tas atgalinis ryšys. Ji man siuntė nuotraukas su savo mažu leliuku ant tos pagalvės. Va taip ir bendraujam.

Ar laikai save verslininke ar labiau kūrėja? Kas tau tavo darbe teikia didžiausią malonumą?

Žinok, nesijaučiu nei viena, nei kita. Bet, na, gal labiau kūrėja tada. Verslininką įsivaizduoju kaip tokį rimtą žmogų, kuris strateguoja, planuoja, skaičiuoja į priekį. Visa tai ne apie mane.  Man arčiau širdies pats procesas, būvimas toj savo palėpėj. Tai man ne darbas, tai ir yra malonumas. Labai džiaugiuosi ir dėl to, kad klientai grįžta, kad mano reklama yra ne kažkoks komercinis projektas, o iš lūpų į lūpas einantis žodis.

Ar būna dienų, kai tu pavargusi, be nuotaikos? Ką tada darai? Kaip pakeli sau nuotaiką?

Pavargusi aš nebūnu. Mano variklis kaip įsijungia iš ryto, taip ir dirba. Žinoma, būna momentinis nuovargis, tai atsisėdi, atsigeri arbatos ir eini darai darbus toliau. O nuotaiką kartais sugadina blogas oras už lango. Tada garsiai įsijungiu muziką ir pakeliu sau nuotaiką.

Dažnai žiūrint tavo video girdžiu skambant muziką, tu net būna dainuoji, linguoji ir šoki. Ar muzika padeda?

Muzika labai padeda. Įvairiose situacijose. Klausau daug įvairios muzikos, ir lietuviškos, ir užsienietiškos.  Nuo nuotaikos priklauso. Bet muzika tai vaistai nuo liūdesio Nr. 1. Ir šokti man patinka. Šoku ir viena, ir su vaikais. Tai mano hobis, aistra.
 
Pamenu tavo karantininį video kaip elegantiškai nešei šiukšles visa pasigražinusi. Ar tavo gyvenime humoras svarbus? Mėgsti pajuokauti?

Humoras gyvenime labai svarbus. Aš labai mėgstu šypsotis, juoktis. Mėgstu ir moku pasijuokti ir iš savęs. Patinka linksmintis ir kitus linksminti.

Pakalbėkim apie šventes. Pati esi moteris - šventė. O kas tau yra šventė?

Žinok, turbūt negalėčiau išskirti kažkokių ypatingų švenčių. Kaip ir visi švenčiam Kalėdas, šeimos šventes. Man, žinai, pats gyvenimas yra šventė. Esu laiminga, kad turiu nuostabią šeimą, nuostabų vyrą, kad galiu daryti tai, kas man patinka, kad galiu kurti.

Dabar populiaru kalbėti apie socialiai atsakingą verslą, na dar apie ekologišką. Žinau, kad esi dalyvavusi labdaros projekte, neatlygintinai siuvai kaukes. O šiaip, ar užsiimi labdara?

Nežinau, ką tu turi omeny apie tą ekologiją. Šiaip, jei kalbėti apie medžiagas, tai atraižos pas mane yra sunaudojamos buityje arba atiduodu draugei, kuri iš jų siuva žaisliukus.

O labdaros klausimu nemėgstu girtis. Aš nesu abejinga, jei kalbame apie vaikučius su specialiaisiais poreikiais. Pati esu mama, tai labai atliepia kitų istorijos.. Jei aš galiu padėti, būtinai taip ir padarau. Esu siuvusi savo pagalvėles ne vienai mamai, kuriai reikėjo kažko panašaus. Iki šiol palaikau ryšį su „Vilties Spindulėlio“ mamomis. Esu sau pažadėjusi kart metuose padaryti vieną gerą darbą. Kiek galiu, tiek prisidedu.

Gimė ir idėja pasiūti pagalvėles vaikučiams tarp kojyčių dėti. Ir esu labai dėkinga man pagelbėjusiai Ievai Urbonavičienei. Ji man atidavė daug medžiagų atraižų nemokamai. Buvau labai sujaudinta žmogaus gerumo ir nuoširdaus noro padėti.

Ką manai apie nuoširdumą versle? Tavo užsiėmimas man labiau panašus į širdies verslą, net ne į verslą, o į meilę darbui ir savo klientams.  Ar tai ir yra tavo sėkmės paslaptis?

Turbūt taip. Aš manau, kad su žmogumi turi elgtis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. AŠ tuo tikiu ir savo vaikus to mokau. Nuoširdumas labai jaučiasi ir tie karmos taškai, jie grįžta. Jei aš būčiau kitokia, turbūt man taip nesisektų.  Visas mano darbas, jis, žinai, turbūt man likimo duotas. Esu dėkinga gyvenimui, kad būtent taip viskas susidėliojo. O apsimetinėjimas kuo nesi, nenuoširdus bendravimas vaikantis tik pelno, jis anksčiau ar vėliau išlenda.

Ir dar galvoju, kad aš esu atsakinga už tą ryšį su klientais, aš atsakinga už savo gaminį. Mano pagalvė – yra mano vaikas ir aš jį atiduodu iš rankų į rankas, be jokių tarpininkų. Dėl to turbūt negalėčiau nei plėsti, nei parduoti savo verslą. Man atrodo, kad kiekvienas pardavėjas ar kūrėjas – jis turi padaryti viską, kad jo klientas būtų laimingas. Aš noriu, kad mano klientai išeitų su šypsena, kad būtų laimingi.

Ko palinkėtum skaitytojoms?

Palinkėčiau svajoti, pati esu svajoklė. Jei turite svajonių, bandykite, darykite, nesustokite.  Manau, geros mintys visada materializuojasi. Man atrodo, gerą žmogų visada lydi sėkmė. Tai dar palinkėsiu būti gerais žmonėmis. Gerumas, nuoširdumas – tai yra mūsų misija.

Ačiū tau, Vita, už nuoširdų pokalbį. Tikrai, nors nemažai apie tave žinojau, atradau iš naujo. Skaitytojoms noriu pasakyti, kad daug kas liko neužrašyta, daug kas už kadro. Nes buvo čia labai daug atvirumo ir virpančio nuo ašarų balso. Ir mano, ir Vitos. Ačiū, kad skaitėte.