Augustės dienoraštis: artimojo netekties išgyvenimai

    Ką tik mūsų šeima išgyvenome netektį - amžinybėn išlydėjome mano mamą, Augustės močiutę. Kiekvienas žmogus sielvartą, skausmą išgyvename skirtingai. Tačiau labai nerimavau dėl savo ypatingai jautrios dukrytės - ji pirmą savo gyvenime susidūrė su artimo žmogaus netektimi. Kaip ji tai išgyveno, ir noriu pasidalinti. 

   Suvokiau, jog nesinori, kad vaikas patirtų stiprų sunkų išgyvenimą. Kilo noras ją apsaugoti. Bet pagalvojus, juk tas atsisveikinimas vis tiek turi įvykti. Juk aštuonmetis žmogus - jau gebantis suvokti labai daug šio gyvenimo tiesų. Pradžioje, maniau, tiesiog pamatys mirusią močiutę, atsisveikins, o laidotuvių procese ji tegu nedalyvaus. Tačiau, pagalvojau, kad tegu ji pati pasirenka. Pamaniau, kad pasiūlius, ji labai apsidžiaus išvažiavimu pas savo krikšto mamą, kurią labai myli. Bet vaiko atsakymas mane pribloškė. Ji pasakė: "mama, aš noriu tau padėti išliūdėti. Būsiu su tavim kartu". Taip Augustė pasiliko kartu su manim per visą šį sunkų laikotarpį. Tais momentais, kai verkdavau, Augustė glostydavo mane ir guosdavo. Pati neverkė ir atrodė labai rami. Greitai supratau, kas jai padėjo susidoroti su liūdesiu. Ji piešė. Piešė ant kriauklių, piešė savo užrašų knygutėje.

   Flomasteriais paspalvintas, apipieštas kriaukles paskyrė savo artimiesiems, netgi savo mylimiems augintiniams. Mirusiai močiutei skirtą kriauklę padėjo prie karsto, vėliau - ant kapo. Vienintelė kriauklė buvo perbraukta dviem tamsiais brūkšniais -  močiutei skirta. Kitų kriauklės buvo išmargintos įvairiomis spalvomis.

   Gavau nuo dukrytės ir surištą rudeninių lapų puokštę su užrašu - "kad neliūdėtum". 

  Meninė išraiška tikrai padeda vaikui susidoroti su blogomis emocijomis. Ir ne tik piešimas. Šokis ar pan.- taip pat. Ji paėmė mane už rankų ir pasakė"mama, pašokim", kai išėjau į lauką įkvėpti oro ir paverkti. 

   Tiesą sakant, vaiko piešiniai mane nustebino(jei čia tiktų toks žodis) dar kelios dienos iki močiutės mirties. Niekas nenujautėme, kad mus ištiks tokia netektis. O Augustės užrašų knygelėje, pačiame pirmame puslapyje, radau štai tokį piešinį. Paklausus, kas čia nupiešta, ji atsakė: "čia - kryžius, o čia - mergaitė. Čia - kad arčiau Dievo".

    Tokia tad patirtis išgyvenant mylimo artimo žmogaus netekties skausmą. Nelabai turiu ir žodžių tam savo skausmui apsakyti. Tiesiog apima beviltiškumas, nes supranti, kad NIEKADA  mama tau nebepaskambins, NIEKADA neberasi pašto dėžutėje mamos siųsto sveikinimo atviruko švenčių proga, NIEKADA nebeapkabins... Ir dar daug - NIEKADA....