Kadangi „ant nosies“ savaitgalis, šiandien padiskutuokime linksmai - apie uošvienes.
Ar visos anytos raganos?
Vakar sėdėdama kirpykloje perskaičiau straipsnį apie anytos santykius su marčia ir pagalvojau, kad visai įdomi tema diskusijai su Jumis.
Dar studijų laikais teko skaityti žymaus rusų psichoterapeuto A.Kurpatovo knygą „Santuokos keliai ir klystkeliai“, kurioje jis teigia, jog moters gyvenime visi vyrai svarbūs ir ypatingi, bet vienas yra ypatingesnis. Tai jos sūnus.
Žinot, kol neturėjau sūnaus, nesusimąsčiau, o dabar pradedu galvoti, kad, ko gero, jis yra teisus. Juk vyrai šiandieninėje visuomenėje nėra pastovūs, todėl moterų pozicija vyrų atžvilgiu nėra tvirta. O kas gali būti pastoviau už sūnų ir jo meilę? O gi niekas.
Aš kai žiūriu dabar į savo berniuką, kartais pradedu galvoti - dieve, o kokia bus jo žmona, ar ji sugebės jį mylėti jį taip, kaip aš... (p.s. mano sūnui dar tik 4 mėn.). Jau dabar pradedu kurtis vaizdinius, kokia turėtų būti mano būsima marti! Juokinga, ar ne?
Turiu ir dukrą, bet kažkodėl į ją žiūrint man tokios mintys niekada nekildavo. Paskui prisiminiau pasakymą, jog sūnūs sau į žmonas renkasi tokias moteris, kurios panašios į jų mamas. Ir pagalvojau - Dievuliau, kaip reikės sutarti... O sutarimas su anyta priklauso gi nuo daugelio aspektų. Svarbiausia, tai negyventi po vienu stogu. Tikiuosi nebus mano vaikams taip, kaip Žemaitė aprašė savo „Marčioje“ .
Pasidalinsiu savo patirtim - kai susituokėm, gyvenom uošvių sodo name, jei gyveno bute už kelių gatvelių. Tai kaip jums patinka – nuolatos jie buvo pas mus, nuo ankstyvo ryto iki vakaro... Grįždavau iš darbo ir rasdavau pakabintus paveikslus, išplautus indus ar pertvarkytas spinteles.
Atrodo - na kas čia tokio, gi draugiškai padeda, bet mane tuo metu purtydavo taip, lyg elektros būčiau gavusi. Visai kas kita, jei tuos darbus būtų dariusi mano mama. Jai būčiau tik padėkojusi už supratingumą, o šiuo atveju manyje plykstelėjo pyktis, kodėl kišasi ten, kur nereikia.
Tyliai keikiau savo anytą 7 metus, kol pagaliau išsikraustėm į savo išsvajotą namą. Žinot, būčiau džiaugusis nė kiek ne mažiau, jei ir į kokią lūšną, kad tik toliau nuo jos...
Nors iš kitos pusės - mano anyta gera moteris, negaliu skųstis, myli kaip savo dukrą (ne bent jau taip traktuoja, o ir kitos marčios taip nelepina), bet vis tiek negaliu jos priimti kaip mamos...
Mane erzina jos kai kurie pasisakymai, poelgiai. O gal erzina todėl, kad ji gerokai vyresnė (jai 68 m.) ir labai jaučiasi kartų skirtumas? Kodėl toje pačioje šeimoje viena marti yra mylima labiau, nei kita?
Aš esu tokia kovotoja už teisybę ir lygybę, tai toks išskyrimas mane kartais žeidžia. Guodžia tai, kad aš esu bent jau ta „numylėtinė“.
O kaip Jūs sutariate su savo anytomis? Kaip Jūsų vyrai sutaria su Jūsų mamomis? Ar pagalvojate, kokios būsite anytos savo žentams, marčioms?
maniske miega dar tai megaujuosi tylos valandele😃😃😃 pasilepinau nuejau pasidusinti, dar grozuio proceduru, jauciuos puikiai, vakare laukia pirtis..oi pasibusim.samgu.as bodziu maziai nededu, net nezinau, tiesiog . ilgom rankovem buna kad uzdesu bet taip nededu😀 as vakar pratustinau spinta, tai maniskis siandien atidaro sako kur rubai vaiko, sakau auga musu vaikas tarinkau😃 tai dabar jau papildyma turiu😃😃
dovile saunuole esi, as labai puikiai suprantu apie tu kalbi.... tik skirtum,a stas kad mano tevai nera girtuokliai, bet gyvenime visko pasiekti turiu savo jegomis, niekas uz mus nelaiduoja, niekas nieko nepakisa, ka turiu ta turiu...as dirbu kazkur nuo 16metu...
as jau turiu lekti,susirasysim damos vakare,iki 😉
nu plepat ziurit
svarbiausai atomine,kad dabar viskas gerai ir esi rami del savo seimos 😀
Laura, taip aplankau, kai perlipu per save...nes žinau kad nuvykusi 75 proc. rasiu išgėrusią, o tai mane krato...ir visada išeinu verkdama, pusę dienos būnu sukrėsta...sesuo kitaip, ji daugiau lanko, bet ji kartu neaugo, nematė to, ką mačiau aš...gyveno šiltai, aprengta ir pamaitinta senelių ir dabar padeda jai, tai dar gėda, kad ji sugeba pabumbėti prieš juos...viskas praėjo, turiu savo gyvenimą, kuriuo esu patenkinta, taip kai būna sunku norėtųsi, kad būtų su kuo pasikalbėti, kas padėtų, bet yra kaip yra 😀
Mano tėvai - beprotiškai, perdėtai rūpestingi ir mylintys žmonės. Kartais jau net erzina tas.Kas jau kas, o jau šeima, vaikai, anūkė jiems patys svarbiausi. Viską padarytų dėl jų.Eitų per negaliu. Tiesą sakant, aš nelabai norėčiau tokia būti.Man būtų per sunku. Jau dabar man sunku, nes aš jau nežinau kur dėtis iš tos didelės meilės savo vaikui, ir pergyvenu dėl kiekvienos smulkmenos😀
Mano tėtė su savo seserim senatvėj turi vos ne globoti kitą brolį ir seserį. Skaudu, kad jie kitaip ir nemoka gyventi, nes visąlaik viskas jiems buvo padėta ant lėkštutės. O prie ko prisiliečia (derlius, gyvuliai) , viską sugebėjo, sunaikinti.
as daznai geriau pabunu neutrali,o paskui,kaip sako divka,padarau savo 😀
matau kalbat apie tevus, as galiu pasakyt turiu labai gera mama, esu jai uz viska dekinga ji labai stengesi mus su sese uzauginti gerais zmonemis. tevelio gaila neprisimenu, jis mire kai man buvo 13 menesiu ☹
Taip, kiekvienas pasirenkam kaip norim gyventi, ką norim pasiekti ir turėti 😀 kas mūsų nesužlugdo, tas mus sustiprina 😀
einam košės virti 😀 nes mažoji stovi viduryje kambario 5 minutes ir neprikalbinu eiti, juokiasi, kad mamos treniruotės neduoda vaisių, reikia tėčio tada rodo ką moka 😀
Aišku, lengva kalbėti, kaip užaugus, galima sakyti, darnioj šeimoj,nieko netrūkstant ir pan. Bet aš niekaip nesuprantu, kaip toje pačioje šeimoje, vienodai auklėti vaikai, vieni sugeba susikurti sau gyvenimą, o kiti - nueina klystkeliais ir pan.
na pleputes, prisedau ir as su kakavos puodeliu ir bandele 😀
Kaip sakoma, tėvų nepasirinksi. Bet svarbiausia, kad tu pats gali pasirinkti kelią, kuriuo norėtum eiti.
daznai gyvenimas skaudus buna....
Aš tai pabūsiu savikritiška savo atžvilgiu😀.Manau, ne tik anytoms reiktų pasikeisti. Pavyzdžiui, aš esu labai užsispyrusi, išdidi, ir nepernešu tiesiog kai kitas perša savo nuomonę, patarimus. Aš tiesiog iš pricipo pradedu priešintis ir pan.Ir kartais pagalvoji, nu, patylėk, išklausyk arba pavaidink , kad išklausei, o paskui daryk kaip tau atrodo. Bet ne, vistiek kažką išeina leptelt...
Lauryt, mano sesuo užaugo pas tėčio tėvelius, aš su kita močiute išėjau iš namų, kai nesiliovė girtavimai, muštynės, tad atskirai išsinuomojom butą ir gyvenom, o mamą primušta atbėga, tik pasveiksta ir vėl pas savo meiles, kiek kartų bandžiau jai padėti, ir darbą suradusi buvau, ir siūliau gyventi pas mus...bet kur tau...ji pasirinko savo kelią...kaip išsiskyrė tėvai, taip prasidėjo jos padrikas gyvenimas ir taip nugyvens...manęs gal nuo 14 metų niekas neišlaikė, kiek padėjo seneliai, dirbau, bet tai netrukdė mokyklą baigti raudonu diplomu, įstoti ir baigti universitetą, šį tą pasiekti karjeros srityje, buvo sunku, bet iki šios dienos nei mokykloje, nei universitete niekas nežino kokia situacija buvo namuose...o mama, ji tokia visada buvo dėl kitų, jei draugės dukroms dovanas nupirko kalėdų proga, o mus itesiog pamiršo...bet ką kalbėti...aplankau, kai būnu vietoje, bet tik tiek....
as dukryte keliom valandom paliekiu,kai reik i mokslus,ir tai sirdele skauda,o cia buna,kad net atsisako,tikrai,kad skaudu...
o maniski turi 2 mociutes,viena seneli,2 proseneles ir 1 proseneli 😀 kazkaip moterys dominuoja 😀
o mano vaikas turtinga abu senolius r mociutes tur, 2proseneles ir 1proseneli😀 bet pagalvojus kas is to