„Duonos kelias" prie malūno

„Neakivaizdinis Vilnius“ pristatė naujausią maršrutą apie Vilniuje stovėjusius svarbiausius miesto malūnus, kaip jie veikė ir kam priklausė. Į Pilaitę pakvietė, nes čia galima rasti net tris malūnus: vandens ir du vėjo malūnus. Nebeveikiančius ir nebeatliekančius savo pirminės paskirties. Bet pritraukiančius smalsuolius, keliautojus, vietinius gyventojus pasivaikščioti gamtos apsuptoje erdvėje, dar kitus sudalyvauti edukacijoje „Duonos kelias“. 

Vietinių didysis vėjo malūnas dažnai aplankomas. Ypač rudens metu, kai gamta pasidabina kerinčia geltona spalva. Malūnas šion vieton buvo perkeltas iš  Liepalotų kaimo, Šakių raj. Manau, jog dauguma šeimų jau čia lankėsi, juolab eilę metų šioje teritorijoje vykdavo šviesų festivalis.

Dar 2016 metais apsilankę prie malūno jį matėme tokį įspūdingą ir didingą. 

Šių metų žiemą mes išvydome štai tokį malūną.

O prieš savaitę malūnas atrodė taip. Labai jau trūksta šiam malūnui naujų sparnų.

Bet aplinkoje  yra daug akį traukiančių įdomių detalių.

Dar kiti sako, jog čia vyrauja gera aura ir vyksta įdomi edukacinė pograma ''Duonos kelias". Smalsu, išbandysime ir mes.

Gido vedami, keliavome nuo didžiojo malūno iki mažojo malūno, aplink stebėdami rudeninį grožį. 

Šitas mažasis malūnas man visada atrodė tik kaip dekoracija, tačiau ir jis atliko savo tikrąjį darbą.

Gidas papasakojo, kad pirmieji vandens malūnai Vilniuje atsirado dar XIV a. Georgo Brauno ir Franco Hogenbergo didžiausių pasaulio miestų atlase pavaizduotame Vilniaus plane (1581 m.) matomas didžiulis vandens malūnas (vok. Die Muln) su keliais vandens ratais, tiesa, klaidingai pažymėtas prie Neries. Pirmoji „pramoninė“ zona Vilniuje su daugybe vandens malūnų XVI–XIX a. buvo kuriama ir plėtojama prie vandeningos Vilnios upės – visoje 12 km ilgio atkarpoje tarp Žemutinės pilies ir senųjų Rokantiškių.

Apsukę ratą sugrįžome sudalyvauti edukaciniame užsiėmime. Nebuvome dar dalyvavę, tad tikrai buvo įdomu, kaip per trumpą laiką įmanoma išsikepti duonelę. 

Ant tų medžio iešmelių sudrėkinę rankas ir padedami duonos kepėjos aplipdėme paruoštą tešlą.

Laikėme ant įkaitintų žarijų, pavartydami kol iškeps.

Na ir beliko ragauti dar karštą ir gardžiai kvepiančią duonelę su sviestu, o kas mėgsta ir su uogiene. 

Geras oras dar leido mėgautis buvimu gamtoje, pasisemti žinių ir sužinoti įdomių dalykų.