Tas jausmas. Arba apie unikalumą

Žinot tą jausmą, kai atrodo lyg iki kaulų smegenų suvoki kažkokį faktą ar tiesiog pajauti tai viskuo, lyg tai būtų nenuginčijama tiesa? Man kartais taip būna, tiesiog, va taip, akimirką, iš niekur, aplanko toks stiprus jausmas, kad kartais net gąsdina, nes protas to nebeapima. Tai va paskutinis kartas buvo prieš kelias dienas, tiesiog visai nereikšmingą akimirką pažvelgus į Joną. Ta nenuginčijama tiesa ir faktas gulėjo lovoje po didelės vakarinės dramos namuose, su daug ašarų ir man liūdnai sakė, „mamyte man nepatinka taip jaustis, kaip jaučiausi“. Ta akimirka buvo trumpa, bet jausmas yra iki šiol. Mano 6 metų vaikas ką tik įvardijo savo jausmus ir prašo pagalbos. Sekundei aplankė užuojautos jausmas (dar ir dabar pasitaiko tokių sekundžių), bet supratau, kad užuojauta čia tikriausiai absoliučiai nepadės. Na galbūt tai pačiai sekundei tik. Ir aš iš visos širdies pažadėjau Jonui tą vakarą, kad jam padėsiu.

Kaip viena draugė sakė, tam kad „sugadinti“ augantį žmogų, užtenka nieko nedaryti. Ir ji labai teisi. Man už begalę lavinamųjų būrelių turbūt svarbiau kad Jonas augtų laimingas ir emociškai sveikas, o visa kita ateis. Nes nieko nėra baisiau už daug pasiekusį, sėkmingą, bet...labai nelaimingą ir „sužalotą“ žmogų.

Man nuo gimimo buvo seniai aišku (pradžioj tiesiog „tas jausmas“, o vėliau patvirtinus profesionalams), kad auginu itin jautrų vaiką, su visomis iš to išpaukiančiomis elgesio ir savijautos ypatybėmis. Ir visada tikėjau, kad vaikai unikalūs ir ateina, kad mus kažko išmokytų. Sulipdžius šias detales į vieną, man nekyla noras pykti, ignoruoti, prieštarauti ar neigti to, kas vyksta mūsų gyvenime. Dažnai pagalvoju, kad mūsų laikais, kai buvome maži, tokie iššūkiai (vadinti problemomis man neapsiverčia liežuvis) buvo sprendžiami labai paprastai ir keliais būdais: apšaukiant vaiką, pastatant į kampą ar suduodant kuo nors, na dar gąsdinimą galima būtų pridėti.

Prisiminkite patys, kaip tėvai reaguodavo, jei jūs būdami maži pratrūkdavote pykčiu dėl kažkokios smulkios nesėkmės ar sulaužyto daikto, kaip reaguodavo, jei nepasisveikindavote atėjus į naują vietą su suaugusiais žmonėmis, o neduok dieve paurzgėte ant jų, kaip reaguodavo ir elgdavosi, kai bijodavote miegoti vieni, kaip elgdavosi, jei būdavote pilni baimių tamsai, vorams ar įsivaizduojamiems baubams namuose, kaip reaguodavo, jei nuolat bandydavote ribas ir labai emocingai nenorėdavote daryti tai, ko prašomi. Čia standartinės, turbūt kiekvienų namų su mažamečiais vaikais, situacijos, tačiau itin jautrių vaikų namuose tos situacijos maždaug 3 kartus aštresnės (kad būtų galima bent šiek tiek įsivaizduoti).

Taigi mano Jonas, nepaisant to, kad yra jautrus, sugeria labai daug emocijų, jas pergyvena ir trigubai ištransliuoja yra ir labai jautrus kitiems žmonėms, jų jausmams ir kaip tokio amžiaus yra labai empatiškas. Nors Jonui ir iškyla sunkumų adaptuojantis nepažįstamoje aplinkoje ir reikia laiko prisijaukinant žmones – kantriai išlaukus ir jam padėjus, turėsite ištikimiausia „best friend forever“. Nors Jonas ir turi nemažai baimių, dėl kurių kasdienybėje kylą įvairiausių sunkumų – jis turi nerealią ir magišką fantaziją. Jonas itin garsus ir šnekus (kas daugeliui neturintiems vaikų atrodo nepakeliama), tačiau aš į nieką nekeisčiau tų pokalbių ir minčių šuolių apie visą pasaulį ir mus supančią aplinką. Nors Jonas tikrai smarkiai ir kiekvieną dieną bando ribas ir taisyklių patvarumą, bet na derybininkoo įgūdžių iš jo galėtų pasimokyti bet kuris žmogus.

Klausiat ar lengva? Ne nelengva. Bet labiausiai Jonui. Ir kažkodėl tas asmeninis sunkumas sumenksta iki mažiausio grūdelio, nes jo vietą užima begalinis noras jam padėti. Kai pabandau įsivaizduoti, kaip jausčiausi aš, jei patirčiau tiek, kiek patiria jis – man pasidaro baisu, nes atrodo, kad nepakelčiau, o dar kur aplinkinių reakcijos, nusistebėjimai, komentarai, nes juk tokie vaikai aplinkiniams yra labai nepatogūs. Tais momentais aš visada su Jonu ir už jį, stengdmasi pamiršti savo nepatogumą, sunkumą ar kitus iš to kylančius jausmus.

Aš jaučiu milžinišką pasididžiavimą savo 6 metų žmogumi, kuris savo jėgomis jau nugalėjo daug savo vidinių monstrų, o nuo šiol visi kovosime su jais. Kartu!