Ką daryti, jei vaikas visiškai neklauso: psichologės patarimai

Iš mamos Simonos laiško redakcijai:

Ką daryti, kai 4 metų sūnus visiškai neklauso – nei manęs, nei auklėtojų darželyje, nei būreliuose. Sūnus Benas mylimas, su juo daug užsiimama, visada apkabinamas, daug kalbama su juo, bet, rodos, pro viena ausį įeina, o pro kitą išeina. Nebežinau, ką daryti, kartais gėda, kai būname viešoje vietoje.

Tėtis irgi kalbasi, pasisodiname, bandėme „kėdutės metodą“, kurį naudoja darželiuose - pasėdėti ir apmąstyti. Jam nustatyta aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, bet autizmo diagnozė atmesta. Benas darželyje krenta ant žemės, jei jo nerengia, namie ir pats nebesirengia, bet kai sakau, kad negaus pažaisti telefonu ar kad išmesiu visus “žmogaus voro” rūbelius, nurimsta. Nesimuša, nėra agresyvus. Darželyje lanko piešimo būrelį, labai patinka, lanko šokius ir futbolą pagal nuotaiką. Bet jei nepatinka kas nors arba, pvz. negali atsistoti prie to vaiko, kurio nori, krenta, lenda po suoliuku ir guli. Patarkite.

Konsultuoja psichologė Sonata Vizgaudienė, www.psichologijoskeliu.lt

Sveiki, Simona,

suprantu jūsų susirūpinimą ir apimantį bejėgiškumo jausmą auklėjant sūnelį. Jūsų minimas dažnai besikartojantis negatyvus vaiko elgesys tikrai dažniausiai sutrikdo tėvelių emocinę pusiausvyrą, nes daugelis įvairiausių patarimų išbandyta ir retokai suveikia, tad nebeaišku, ką daryti, tuo pačiu akivaizdu, jog lyg reikia kažką daryti.

Pradėkime nuo to, jog jūsų vaikučiui, kaip teigiate, diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, taip pat buvo kilę įtarimų dėl autizmo diagnozės, kuri atmesta. Taigi, verta nuolat sau priminti, kad  vaikučio elgesys, kuris gali būti laikomas provokuojančiu ar piktybišku, toks nėra, nes vaikutis taip elgiasi todėl, kad kitaip jam neišeina (taip veikia jo neurofiziologinė sistema).

Aišku, jei auklėjimas ilgą laiką netinkamas, tada vaikai kažkokio elgesio išmoksta ir vienaip ar kitaip elgiasi, nes gauna iš to kažkokią naudą arba sąmoningai prieštarauja, nes nepatenkinami jo poreikiai.  Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčių vaikučių auginimas iš tėvelių pareikalauja keletą kartų daugiau pastangų, kantrybės, bandymų vis iš naujo paieškoti būdų, kaip geriausiai susitarti su savo atžala nei kitiems, tai sekina.

Nepalankūs auklėjimo būdai

Neretai auklėdami aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčius vaikus, tikrai sąmoningai to nenorėdami tėvai nueina trim skirtingai nepalankiais pozityviai bendrauti ir puoselėti gerą ryšį keliais. Kadangi vaikų, turinčių šį sutrikimą, elgesys būna, atrodo, stipriai prieštaraujantis ir negatyvus, tėvams labai sudėtinga išbūti teigiamame ryšyje su savo vaikučiu.

1. Vienas nepalankus auklėjimo būdas – super griežtas, panašus į autoritarinį, kada tėvai brėžia ribas itin griežtai, remdamiesi bausmėmis. 
2. Kitas – atsainus, kada tėvai, pervargę ir nebežino, ką daryti, tad „nuleidžia rankas“ ir atsisako beveik bet kokių ribų bei leidžia viską.
3. Trečias – kada tėvai auklėja nenuosekliai, remdamiesi savo emocine būsena, tada griežtumas ir bausmės kaitaliojasi su ribų nebuvimo epizodais.

Visi šie trys auklėjimo būdai itin neigiamai veikia vaikus, turinčius aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, nes jiems būtinas geranoriškas, aiškus ribų brėžimas ir nuoseklus jų laikymasis.

Svarbu nuosekliai laikytis susitarimų

Vadinasi, svarbu stebint savo vaiką, įsigilinant į jo individualias savybes paieškoti būdų susitarti dėl būtiniausių dalykų ir nuosekliai laikytis susitarimų. Tokiems vaikučiams itin reikalinga rutina, aiškios taisyklės, pagalba sutelkiant dėmesį, pagalba mokant reguliuoti savo emocijas. Tai darykite kantriai, be didelių lūkesčių, kad greitai pastebėsite rezultatą, pasidžiaukite mažiausiais laimėjimais. Kuo ramiau priimkite įvairias vaikučio reakcijas, ignoruokite aplinkinių dėmesį ar pastabas.

Konkrečių metodų nenurodysiu, nes juos reikėtų individualiai parinkti būtent jūsų vaikučiui, pagal jo ypatumus ir galimybes, labai detaliai pasigilinant į tai, ką jau bandėte, kas galėtų suveikti geriau. Galbūt jums praverstų ir specialistų pagalba.

Rutina, aiškūs susitarimai ir nuoseklumas bei ramybė – tai, kas geriausiai gali padėti.

Bet pats reikšmingiausias dalykas – žiūrėti į savo vaiką su besąlygiška meile kaip į unikalų žmogų, kuriam reikia padėti užaugti, įveikti sutrikimo keliamus iššūkius, kad jis nepaisant sunkumų augintų pasitikėjimą savimi ir mokytųsi pats sau padėti. Taip pat nepamirškite pasirūpinti savimi (kiek galite, skirkite laiko savo maloniems dalykams, savo pomėgiams), nes mamoms neretai prireikia vis iš naujo „susirinkti save“, kad galėtų padėti savo vaikams.