Kūrybines mamų galias išlaisvines konkursas "Pasek man pasaką apie..." skelbia paskutinę užduotį. Po jos išrinksime ne tik savaitės laimėtoją, bet ir viso konkurso nugalėtoją (ji turi būti sudalyvavusi bent trijose užduotyse), kuriai įteiksime...
naująjį LEGO®DUPLO® rinkinį "Miškas: Parkas" (10584)
Šios savaitės užduotis - labai susijusi su pasaulio aktualijomis, nes kviesime pasektį pasaką apie... princesę! Tiesa, šios karališkosios panelės vardas yra Sofija ir ji labai mėgsta jodinėti žirgais.
Pirmoji frazė: PRINCESĖ SOFIJA VAIKŠČIOJO IŠ KAMPO Į KAMPĄ SAVO 100 KAMBARIŲ RŪMUOSE, NES NETURĖJO KĄ VEIKTI. IR TUOMET JAI KILO PUIKI MINTIS...
Jūsų užduotis - kurti istoriją pagal vėliausiai komentaruose esančią frazę!
Laimėtoją rinksime pagal įdomiausiai "pasuktą" istorijos siužetą!
Savaitės ir pagrindinę nugalėtoją rinksime gegužės 12 dieną!
Šios savaitės istorijos geriausiai pasakorei įteiksime LEGO®DUPLO® rinkinį "Princesės Sofijos karališkosios arklidės" (10594)
NAUJASIS LEGO DUPLO KATALOGAS - SPAUSK IR PERŽIŪRĖK JĮ!
Prie stalo slampinėja alkanas dinozauras. Pamaitinkim jį, gal ką pasakys! Jis gi pirmasis mėgsta naujai atsiradusius pas mus žaisliukus pagąsdinti ir po to smagiai pasijuokti. Tačiau dinozaurui rūpėjo tik maistas, nes skaniųjų kukurūzų dribsnių jis ragauja turbūt tik antrą kartą savo gyvenime...
Gal paklauskime naujo gyventojo – meškučio, kuris tik vakar vakare atvyko į mūsų namučius? Visą naktį ir dieną jis turėjo galimybę vaikščioti po namus ir susipažinti su visais mūsų gyventojais. Bet meškutis, pasirodo, dar nieko doro nuveikti nespėjo, nes naktį pratūnojo po dukrytės antklode, o ryte buvo pasodintas ant aukščiausios lentynos ir bijojo nulipti...
Ir kaip bebūtų gaila, Sofijos, matyt,pas mus nėra...
O gal ji atsidūrė jūsų namuose esančioje žaislų dėžėje? Būtinai pasižvalgykit ! Juk ji labai labai laukia pagalbos...
Ieškom...Deja, dukrytės žaislų dėžė jau apžiūrėta ir princesės Sofijos joje nėra... O gal bandyti paklausinėti kambaryje esančių žaisliukų? Gal jie bus ką matę ar girdėję?
Kambario viduryje kreksi geltona antytė. Klausiame jos. Bet ji ilgai miegojo ir tik prieš keletą minučių nulipo nuo lentynos, norėdama pramankštinti sustingusias kojeles.
O gal mašina, apvažinėjanti visus namų kampus, bus kažką mačiusi? Bet ji tik suklapsi melsvom didelėm akim ir nieko negali pasakyti, nes burnelės tai jai niekas nenupiešė...
Iš lovelės žvalgosi lėlytė. Ji visą naktį ir dieną sėdėjo lovelėje ir stebėjo, kas vyksta kambaryje. Bet ji nieko įdomaus negalėjo papasakoti, išskyrus tai, kad manoji dukrytė, pribėgusi prie stalo, nurėžė žaislinėmis žirklėmis nedidelį mano kalendoriaus kamputį ir nubėgo paslapčia piešti...
Sėdint buvo mąstyti sunku, tad Sofija ėmė žingsniuoti palengva miško takeliu ir vis galvojo, galvojo, galvojo... taip nepastebėdama, kaip jos koja atsidūrė virš duobės - gilios duobės. Sustoti buvo per vėlu... Mergaitė krito vis gilyn ir gilyn į duobę. Rodės, tas kritimas niekada nesibaigs...
Pagaliau! Pagaliau Sofija pasijuto gulinti tamsoje tarp kažkokių daiktų, kurie jai spaudė šonus ir neleido nė pajudėti.Tik mažas mažas šviesos spindulėlis skverbėsi pro plyšelį. Mergaitė nė nenumanė, kur ji ...
Pasirodo, Sofija atsidūrė kažkokio vaiko žaislų dėžėje! Kokio? Niekas nežino...
O gal ji pas mus ? Mūsų namuose ir dukrytės žaislų dėžėje? Bėgam ! Bėgam kuo greičiau ieškoti ir gelbėti Sofijos!
Atsisėdo princesė Sofija ant akmenuko ir pradėjo galvoti...
Tačiau krioklio įprastoje vietoje nebebuvo...
,,Nejaugi ir tai Varnalėšos darbas?" - nusiminusi pagalvojo Sofija.
Ir kurgi jai dabar patarimo ieškot?
O Sofija norėjo tik vieno - kad Varnalėša prarastų kerus, kad daugiau nebegadintų žmonėms nuotaikų. Deja, šio noro, kad ir kaip norėtų, žuvytės negali išpildyti.
Dar labiau nusiminė princesė. Netrukus prie jos priplaukė mažulytė žuvytė ir sako:
-Neverk, gražuole. Tavo stiprios galios, tik tu viena gali nugalėti tą pikčiurną. Tik tu pati turi išsiaiškinti savo galias ir kaip pergudrauti tą nedorėlę Varnalėšą, aš tau tik truputį pagelbėsiu- imk mano žvyną.
-Ką tokį? Žvyną? Kaip man jis padės?-nustebo princesė Sofija.
-Jis nepaprastas, stebuklingas. Kai bus labai labai sunku, mesk jį į viršų, sakydama "žuviuk, padėk" ir laikinai užeis tokia auksinė migla, visi tavo priešai pasiklys, o tau padės pasprukti. Bet naudok tik kai bus labai labai sunku ir tik vieną kartą.
-Ačiū, tau-padėkojo Sofija suplojo rankutėmis, taip išsikviesdama žirgą, - nešk mane prie krioklio, reikia Mėlynžiedės pagalbos ir patarimo kaip mums kovoti toliau.
Bet tam ežere atsirado daugybė žuvyčių, kurios beplaukydamos uždainavo princesei ir leido išsakyti po troškimą, apie ką karalaitė svajoja ir kas ją pralinksmintų.
pirmyn ir atgal trankėsi salės durys, princesei pasidarė liūdna ir jos akyse pasirodė ašaros...
Jos tvekėsi ir tvekėsi, kol pasidarė ežeras
Sūrus sūrus.
Varnalėša džiūgavo, kad jai vis gi pavyko sugadinti Princesės Sofijos pokylį ir aplink viešpatauja niūruma, liūdesys ir ašaros.
-"Tavo galios stipreja, Sofija", - lyg tarp kitko susnabzdejo sparnuotasis zirgas. "Atejo metas tau dar sio to ismokti, tad po pokylio, susikrauk daiktus ir keliausime rytoj susipazinti su zemes fejom. O kol kas pasilinksmink, labiau nei kas kitas nusipelnei sito".
Sofija isiutus treptelejo koja, kad net zemej skyle prasivere, o is jos pasipyle lyg ziezirbos mazi liepsnu ziedlapiai. Ta pacia sekunde pakilo ir pasklido po uztemusi dangu, o tuo tarpu pokylio sveciai nespeje sureaguoti kas katik nutiko, net aiktelejo is nuostabos ir susizavejimo, kaip graziai liepsnu lapeliai mirgejo tamsiame danguje, kol ryskios svieseles nutolo ir danguje vel skaisciai kaip visada prasisviete saule. Niekas taip ir nesuprato, kas katik ivyko, o uz tokio reginio nuopelnus karaliene motina, dziaugsmingai mirktelejusi aki Sofijai, padekojo zmonems, gaminancius fejerverkus, o sveciai ziugavo - sis fantastiskas dangaus sou buvo parengtas jiems 😀
Ir staiga dangus užtemo. Pasidarė tamsu, kaip tamsiausią naktį, pakilo vėjas. Medžiuose buvo girdėti pelėdų ūkavimai. Žmonės ir žvėreliai išsigando. Prie Sofijos prisiartino sparnuotasis žirgas ir pakuždėjo į ausį:
-Mūsų laukia dar vienas sunkus darbas. Pasirodė pati Varnalėša. Matyt suuodė, kad tu jos piktadarystes taisai. Ruošiamės kovai.
Įvykdžiusi dar vieną gerą darbą, princesė Sofija laimingai grįžo namo ir laikinai paslėpė savo debesėlį, kur ir buvo numačiusi.
Atėjo iškilmingos puotos vakaras. Į šią puotą Sofija su mama sukvietė visus karalystės gyventojus: turtinguosius ir vargšus, sveikus ir paliegusius, vaikus ir suaugusiuosius. Karalystės šauklys netgi sukvietė ir daugumą žvėrelių, naminių gyvūnų, ir be abejonės, naujuosius Sofijos draugus - kiškelį, stirniuką, mylimiausiąjį žirgą.
Pati puota vyko didžiajame karalystės parke, kuris ribojosi su greta esančiu mišku.
Žmonės ir visi kiti gyviai džiaugėsi vieni kitais, bendravo, vaišinosi jiems patinkančiais įmantriausiais valgiais ir gėrimais.
Lietingiausiu saliu netikejimo, nemeiles ir liudesio kerus iveikti buvo paprasta, nes princese ismoko suvaldyti vandens stichijas. Bet dar liko kiek sausros uzpultu saliu, kuriose vyrauja nesantaika, ir kiekviena tokia diena salis veda link prarajos.
="Mazasis rozini debeseli, paslepsiu tave vel savo paslapciu dezuteje, nes kitaip sausas dykumu vejas ir smelio kopos prasis tave ne nemirkteleje.
Debeselis nedrasiai priplauke prie didelio debesies, prisiglaude, ir Sofijai siunciant baltas svajas i juos, prapliupo rozinis lietus, kuri stiprus vejas isnesiojo po visa sala. Joje vel nuskambejo juokas, zmones vieni kitiem pleksnojo per peti, vaiksciojo susikibe uz ranku, sugrizo apkabinimu magijos zavesys, tad Piktosios varnalesos kerai, apsukti roziniu laseliu gusingo vejo, buvo nutrekti giliai i Karibu jura. Vaizdelis kaip is sokolado "Milka" reklamos, syptelejo pati sau Sofija.
Ir Sofija susimaste. Juk ji nezino, kaip galetu padeti ir ar pavyks.
-"Arkliuk, palauk truputi", - jai toptelejo mintis. Ileke greit i savo kambari, susirado mazyte paslapciu dezute su roziniu debeseliu ant dgno ir suznibzdejo jam: "Man labai labai reikia tavo pagalbos", ir debeselis jai linktelejo. Pasaulio atlase princese uzmate, kad Barbadoso sala itin lietinga buna kiekviena liepos menesi, tad sparnuotasis zirgas ja ten ir nunese.
Kaip ir tikesi, si sala pasitiko juos pliaupiant stipriam lietui, milziniskais vejo suorais ir net gi griausmais. Issitraukus dezute vos pastebejo susiguzusi rozini debeseli paciame kamputyje.
-"Debeseli, as zinau, kad tu esi mazytis, bet kartu mes galim nugaleti piktosios Varnalesos keslus. Skrisk ir prisjunk prie didelio debesies, ir islijes is jusu rozinis lietus ne tik kad sugrazins meile ir vilti , ir net gi tikejima stebuklais"
-Tavo paslaugoms, mano princese,- prakalbo sparnuotasis,-kur pageidaujate keliauti?
-Aaaaš?! Keliauti? - negalėjo patikėti Sofija
-Tu dabar esi Mėlynžiedės, prisimeni, vakar sutikai jai padėti, pagalbininkė. Pasaulis pilnas netikėjimo, nemeilės ir liūdesio. Reikia išsklaidyti piktosios Varnalėšos kerus,-kalbėjo žirgas.
-Kieno, kieno? Varnalėšos? -Sofija bandė suprasti, ką jai žirgas ką tik pasakė.
-Taip, mažoji mergaite, Varnalėša užkerėjo viso pasaulio vaikus, tad Mėlynžiedė tikisi, kad tu jai padėsi, o aš paskirtas tave nuskraidinti visur, kur tik pasakysi. Tad į kurį pasaulio kraštą mes lekiame?
Išlėkusi į kiemą, Sofija linksmai pasisuko tris kartus ir visa pievelė pasidabino tūkstančiais gėlių žiedų. Tada suklapsėjo savo gražiomis akytėmis ir akimirksniu nutūpė šimtai drugelių.
-Oho, stebuklai tęsiasi- suplojo rankytėmis ir tą pačią akimirką atskrido sparnuotasis žirgas.
Sofija pasiimė savo paslapčių dėžutę ir įkurdino ten debesėlį.
-Na ką, likai tu čia vienas su manimi, tai pabūk šioje skrynelėje. Ir nesugalvok pasprukti,- linksmai pagrūmojo pirštuku mergaitė.- o dabar metas ruoštis šventei!
Debesėlis linktelėjo, pasisuko ratuku ir nutūpė dugne.
-Šaunuolis,- uždarė skrynelę ir padėjo ją po lova, "kad niekas nerastų"-pagalvojo mergaitė.
-"Matyt susapnavau", - nusprende Sofija, kol kazkas sukuteno ausi, kurioje sau ramiausiai isitaises buvo vienas mazytis rozinis debeselis... "Nuostabu, ir kur dabar man tave det..?"
Iskilo dvejoniu Sofijos sirdyje, ar ji tikrai gales neimanoma paversti imanoma, juk ji - tik paprasta mergaite, turinti didziuli nora padeti. Kas, o jeigu nepavyks, lindo lyg ikyrus kirminiukas klausimas.
Nereikejo palaptingajai damai istarti ne zodzio, ir Sofija zinojo, kad ras buda padeti Lietuvos mergaitem tiketi pasakomis, juk ir pati Sofija jomis tiki, ir ne tik, kad tiki, juk ji dabar pati yra kazkokios pasakos dalis.
Sofija uzsimerke, jos didziulis noras kaupesi viduje ir sprogo tarsi ugnikalnis, pabires i milijardu milijardus mazyciu debeseliu, kurie pakile aukstai, susijunge i milziniskus debesis, ir is ju pasipyle rozinis lietus. Lietuvos mergaites isbego i balkonus, kiemus, gatves, parkus, miskelius, soko tame stebuklu kupiname lietuje ir atvere sirdis tikejimui, kad stebuklai yra kazkur salia, tereikia juos pamatyti sirdimi, kaip ir si rozini lietu.
-"Zinojau, kad man galesi padeti", - syptelejo grazioji stebuklu kupina moteris, apkabindama Sofija, "o dabar metas tau ruostis pokyliui, juk dar tiek daug turi pasirengti jam". Sofija nespejo ne mirkteleti, kai pasijuto esanti savo namuose, lyg niekur nieko nebutu ivyke.