Kūrybines mamų galias išlaisvines konkursas "Pasek man pasaką apie..." skelbia paskutinę užduotį. Po jos išrinksime ne tik savaitės laimėtoją, bet ir viso konkurso nugalėtoją (ji turi būti sudalyvavusi bent trijose užduotyse), kuriai įteiksime...
naująjį LEGO®DUPLO® rinkinį "Miškas: Parkas" (10584)
Šios savaitės užduotis - labai susijusi su pasaulio aktualijomis, nes kviesime pasektį pasaką apie... princesę! Tiesa, šios karališkosios panelės vardas yra Sofija ir ji labai mėgsta jodinėti žirgais.
Pirmoji frazė: PRINCESĖ SOFIJA VAIKŠČIOJO IŠ KAMPO Į KAMPĄ SAVO 100 KAMBARIŲ RŪMUOSE, NES NETURĖJO KĄ VEIKTI. IR TUOMET JAI KILO PUIKI MINTIS...
Jūsų užduotis - kurti istoriją pagal vėliausiai komentaruose esančią frazę!
Laimėtoją rinksime pagal įdomiausiai "pasuktą" istorijos siužetą!
Savaitės ir pagrindinę nugalėtoją rinksime gegužės 12 dieną!
Šios savaitės istorijos geriausiai pasakorei įteiksime LEGO®DUPLO® rinkinį "Princesės Sofijos karališkosios arklidės" (10594)
NAUJASIS LEGO DUPLO KATALOGAS - SPAUSK IR PERŽIŪRĖK JĮ!
Pirmaja diena keru akademijoje Sofija susipazino su raganaite Lile, o budama draugiska ja iskart ir apkabino. Et, geriau to nebutu dariusi, nes ta pacia sekunde eme ir pamelynavo visa tarsi dangaus zydryne iki pat plauku galiuku. Nuo tos akimirkos princese visi prameni zydraja princese.
Is pradziu keru akademijoje buvo gan nejauku, ten rinkosi jaunos raganos ir raganiai, kurie su burtais susidure nuo pat pirmos gimimo dienos, nes juk tokia "dovana" perduodama is kartos i karta, o stai Sofijos magijos dienas galima ant vienos rankos pirstu suskaiciuoti, tad kasdien princese lydejo linksmi nuotykiai ir nesusipratimai.
Grįžusi į Mėlynžiedės pilį, Sofija iš kart buvo pristatyta į kerų akademiją ir ten pradėjo rimtai mokytis.
Jei ne ta liudna daina, pritariant simtams svirpliu visoje pievoje ir ne ta grazi ryskiaspalve gele, Melynziede pievoje nebutu sugebejusi atrasti Sofijos, kuri sia akimirka turbut buvo dar mazesne uz maziausia Coliuke. Atsargiai, kad nesuzeistu, pakele miniatiurine princese kartu su visos geles ziedu, kuris mazajai Sofijai buvo tarsi milziniskas sostas, sudarytas is minksciausiu lyg pukai ziedlapiu.
Melynziede isakmiai trisskart susvilpe ir iskart prisistate kalnu ir misku, vejo ir ugnies fejos, kurios mazulyciais savo sparneliais plazdendamos ir niunuodamos ypatingas feju melodijas, apgaube princese svelniais violetiniais svaju voratinkliais ir blykstelejus melynai sviesai, piktosios Varnalesos kerai issisklaide. Princese vel buvo tokia, kokia ir turi buti.
-"Kai tik pargrisim prie savojo krioklio, nedelsiat pradesiu tave mokyti, kad viena diena galetum nugaleti Varnalesa visam laikui", - susnibzdejo Melynziede Sofijai ir si linktelejo.
-"Pernakvok siandien saugiai mano pilyje, juk pameni kaip sakoma: rytas uz vakara protingesnis, tad ir sugalvosim, kaip issiukti tau is sios padeties", - pasake princas, nuvedes is viena is savo pilies kambariu.
Po ilgos sunkios nakties princese greit nugrimzdo i gilu miega, ir pramerke akis tik pirmiems saules spinduliams pakutenus jos nosyte. Rytas uz vakara tikrai protingesnis, tad papusryciavusi Sofija, atsisveikino su princu ir drasiai paliko Vaivorykstes karalyste viena. Uz jos vartu pievoje rado pacia ryskiausia gele, tad nieko nelaukus ilipo i jos zieda ir uzdainavo. Melodija taip liudnai skambejo, kad vienas po kito svirpliai prisijunge groti savo smuikeliais, ir daina placiai nusmkambejo per pieva, ezera, lygumas ir kalnus , kad ja net Melynziede isgirdo.
-Gana sparčiai temo. Man darėsi vis neramiau, bet pro plyšelį tarp žolių lyg pastebėjau savo ryškiaspalvę gėlę, neradau takelio, kaip prie jos prieiti, tad be gailesčio ėmiau kirsti savo kardu visas man trukdžiusias žoles, kurios, pasirodo, buvo varnalėšos...Netrukus pakilo didžiulis vėjas, nubloškė mane keletą žingsnių atgal, o prieš akis pasirodė piktoji burtininkė Varnalėša. Ji savo žvilgsniu užkerėjo mane, keršydama už savo seses. Dabar dienomis aš drugelis, skraidantis svetimoje karalystėje, o naktimis galiu grįžti namo ir vėl atvirsti princu...
Taip bepasakojant, jiedu priėjo didžiulius Vaivorykštės pilies vartus.
- Prieš keletą metų laimingai sau gyvenau savo Vaivorykštės karalystėje, bet mane labai traukė svetimi kraštai. Kartą, nutaikęs progą, kai tėvai dar miega, o sargybinių būrys dar nespėjo pakeisti naktį budėjusių, spėjau ištrūkti per šios gėlės žiedlapius į kitą, man dar nematytą karalystę, kurioje šiandien sutikau tave. Visą dieną vaikščiojau, grožėjaus gražia gamta, stebėjau jos gyventojus, bet artėjo vakaras ir man reikėjo pasislėpti nuo tamsos. Geriausia buvo grįžti atgal - į savo pilį, nes negali žinoti, kas dar gerai nepažintoje karalystėje dedasi naktimis... Tačiau, kaip besistengiau, niekaip nebegalėjau rasti savo gėlės - vartų į Vaivorykštės karalystę.
Pagaliau gėlės žiedlapiai prasivėrė ir, Sofijos džiaugsmui, pasigirdo drugelio sparnų plazdenimas. Prieš ją nutūpė jos gelbėtojas drugelis.
Tačiau, nespėjus dorai pasidžiaugti, mergaitės akyse ėmė nykti drugelio sparnai - jie pabiro į tūkstančius ryškiaspalvių dulkelių, vietoj drugelio kojų ėmė rastis rankos, kojos... Sofijai jau ir baugu ėmė darytis... Bet po kelių akimirkų suprato, jog jos draugas drugelis pavirto ne kuo kitu, o princu !
Drugelis - princas žinojo, kad mergytės galvoje dabar begalė klausimų kyla, tad iš karto paėmė ją už rankos ir, vesdamasis voriukų nutiestu taku, ėmė pasakoti savo istoriją:
Iš pradžių jų daugybė subėgo ir visų kampelių ir apspito būriu. Paskui ėmė kažką tyliai ir neaiškiai šnibždėtis. Galiausiai atsitraukė keletą žingsnių atgal ir, lyg tūkstantį kartų būtų repetavę, per kelias sekundes susirikiavo dviem eilėm, tarp kurių liko puikus takas praėjimui.
Sofija stebėjosi tokiu vorų - sargybinių elgesiu. Gi jie nė pasidomėjo - kas jie, iš kur, ir ko čia atkeliavo?
- Mergyte, tu pabūk čia, kol aš grįšiu. Čia būs tau saugu,- dabar savo žodžiais nustebino princesę drugelis ir, nieko daugiau nepasakęs , dingo kitapus gėlės žiedlapių.
Sofija bandė klausti voriukų, kodėl drugelis ją čia paliko, kur jai dabar eiti...Bet šie nepratarė nė žodžio, tik stovėjo nekrutėdami, lyg suakmenėję...
Taip slinko minutės, valandos, kol pradėjo pamažu temti... Princesė vis sėdėjo toje pačioje vietoje, kur ją paliko drugelis ir vis dar nedrįso niekur eiti.
Ir kaip tik pamatė didelį įvairiaspalvį žiedą. Nusileidę jie pateko į vaivorykštės karalystę. Prie jų greitai prisistatė karalystės sargai-voriukai...
Tuo tarpu Sofija jau laiminga plazdėjo ant drugelio nugaros virš karališkojo gėlyno.
Drugelis buvo radęs plyšelį tarp bokšto sienos ir stogo, tad jau ne pirmą kartą lankėsi šitame, rodos visų pamirštame bokšto kambarėlyje. Per tą plyšelį kuo puikiausiai pralindo ir princesė, tad dabar abu laimingi dairėsi nusileidimui tinkamo gėlės žiedo.
Pravėrus bokšto kambarėlio duris, vaizdas buvo nekoks: ant grindų mėtėsi visokie nereikalingi daiktai, šiukšlės, o kampe apdulkėjusi sena Sofijos žaislų dėžė. Kad ir kaip nemalonu buvo vaikščioti tokiame šiukšlyne, bet draugai vistiek uoliai ieškojo princesės. Patikrino ir žaislų dėžę, bet ir ten jos nebuvo.
Visi nesmagūs jau buvo lauk beeiną, bet staiga kiškelis slystelėjo ant banano žievės, kuri itin nemaloniai buvo nustebinusi ir Sofiją.
-Bet ji gi dar nesudžiuvusi ! - riktelėjo iš nuostabos nedidukas vabalėlis. -Vadinasi, ne itin seniai kažkas čia lankėsi.
-Bet kas? Gi į šitą bokšto kambarėlį jau ne vieni metai kaip niekas neužsuka...- stebėjosi ir kiškelis.
Bet Sofijos draugai pasigedo princesės ir puolė jos visur ieškoti, į pagalbą atėjo ir visi maži vabakiukai, paukšteliai, žvereliai, net augalai - gėlės, medžiai, žolė, visa kas gyva aplink ir su kuo karalaitė jau buvo susidūrusi savo užburtame pasaulyje. Visi ieškojo ieškojo, kas po krūmu, po kriokliu, karalystėje... ir maža musytė išgirdo, kad kažkas keistai bokšte bilda žaislų dėžėje, kur paprastai vyraudavo mirtina tyla, tik kartais vėjas subaladodavo atdaras langines... musytė greit perdavė žinią, kad reikia patikrinti bokštą ir žaislų dėžę ir visi visi draugai nuskubėjo į karalystės viršutinį bokštą...
Bet tuo metu šalia jos nutūpė gražuolis drugelis. Paplasnojo sparnais, nusišypsojo ir paklausė: "Kas gi tau nutiko, gražuole? Ko verki? Gal nori paskraidyti su manimi?". Princesė greitai nusišluostė ašaras, sėdo ant nugaros ir nuo smagaus svaigulio jai net užėmė kvapą. Bet tuo metu...
Kaip tare, taip padare. beliko vienas laiptelis iki virsaus ir vaje ...griutis... Princesei net kvapa uzgniauze, kaip ka mete, vete, kol galiausiai bumbtelejo i milzinisko banazo zieve. "Na ir dvokas", - Sofija surauke savo princesiska nosyte, "vadinas Varnalesa gudriai sugalvojo manes atsikratyti taip, kad niekas nerastu. Kas gi ieskos tokios mazulytes tarsi Coliuke princeses ir dar siukslyne?" grauziom asarom papludo Sofijos akys.
Šiaip netaip išsiropštusi iš žaislinės mašinėlės, toliau dairėsi, kaip jai čia išlipus. Ir netikėtai akys pamatė kaladėles: -Juk tai mano mylimiausios-lego kaladėlės. Kiek aš su jomis žaisdavau, kaip smagu būdavo statyti žaislines pilis - užsisvajojo, prisiminusi vaikystės žaidimus- tai, gi aš galiu pasistatyti laiptus, kuriais turėčiau pasiekti žaislų dėžės viršų!!! - sušuko Sofija.
-Na tikrai, automobilyje,- apsidairė Sofija,- Va ir vairas čia, ir durelės. Reikia išlipti, o tai automobilis sienomis nevažinėja, o dar ir apversta, ratais į viršų tikrai nepavažiuos.
Kad ir kaip bande princese Sofija islipti is zaislu dezes, jai nepavyko. Ir galiausiai uzlipus ant antytes jau rodes pasieks ir atvers zaislu dezes dangti, bet viskas aplink tik suvibravo, ir Sofija krito atgal i dezes dugna. Kas cia taip vibruoja, niekaip negalejo suprasti. Juk jos pilis stabiliai stovi, net jokiu zemes drebejimu nera niekada buve ir tikriausiai niekad ir nebus.
-"Ar as tik nesu ...masinoje?" - susimaste mergaite.
Princesė Sofija apsidairė dar kartą aplink, bet juk čia pažįstami žaislai, tik laaaabai dideli, mergytė pasijuto coliukė prieš juos, bet suprato, jog atsidūrė savo namuose - karalystėje ir yra pilies viršuje, bokšte, kur sudėti visi rakandai, tarp kurių ir buvo jos vaikystės žaislų dėžė! Bet kaip dabar princesei iš čia pabėgti, ji tokia maža, kad nepasieks durų rankenos...
Pas ką gi žaislų dėžėje pagalbos laukia princesė Sofija?...