Kūrybines mamų galias išlaisvines konkursas "Pasek man pasaką apie..." skelbia paskutinę užduotį. Po jos išrinksime ne tik savaitės laimėtoją, bet ir viso konkurso nugalėtoją (ji turi būti sudalyvavusi bent trijose užduotyse), kuriai įteiksime...
naująjį LEGO®DUPLO® rinkinį "Miškas: Parkas" (10584)
Šios savaitės užduotis - labai susijusi su pasaulio aktualijomis, nes kviesime pasektį pasaką apie... princesę! Tiesa, šios karališkosios panelės vardas yra Sofija ir ji labai mėgsta jodinėti žirgais.
Pirmoji frazė: PRINCESĖ SOFIJA VAIKŠČIOJO IŠ KAMPO Į KAMPĄ SAVO 100 KAMBARIŲ RŪMUOSE, NES NETURĖJO KĄ VEIKTI. IR TUOMET JAI KILO PUIKI MINTIS...
Jūsų užduotis - kurti istoriją pagal vėliausiai komentaruose esančią frazę!
Laimėtoją rinksime pagal įdomiausiai "pasuktą" istorijos siužetą!
Savaitės ir pagrindinę nugalėtoją rinksime gegužės 12 dieną!
Šios savaitės istorijos geriausiai pasakorei įteiksime LEGO®DUPLO® rinkinį "Princesės Sofijos karališkosios arklidės" (10594)
NAUJASIS LEGO DUPLO KATALOGAS - SPAUSK IR PERŽIŪRĖK JĮ!
Bet kadangi Zemeje nebuvo pusiausvyros tarp gerio ir blogio, ir aplinkui vyravo vien tik geris ir grozis, is Zemes gelmiu issiverze galingas milziniskas ugnikalnis kartu su mazu piktadariuku Piniuku priesaky, ir Zemes dangus, dar pries sekunde nutviekstas ivairiaspalem vaivorykstem, tapo vel pilku, pranesdamas Zemes gyventojams, kad blogis vel ikele cia koja.
Ir nors geriui savo pergale ilgai dziaugtis neteko, saunioji komanda su Sofija ir Varnalesiuke priesaky vel stojo i kova. Sikart burys buvo daug galingesnis, nes suvienytos princeses ir Varnalesiukes jegos buvo gerokai stipresnes 😀
Varnalėša taip sėdėdama savo namelyje, be jokio ryšio su žeme, ėmė galvoti kiek blogo yra savo gyvenimėlyje pridariusi. Didžiausias siaubas apėmė, kai skaičiuodama kiek blogybių prikrėtė, neužteko nei rankų nei kojų pirštų, o juk varnalėšos turi, net ne po penkis, o po dešimt pirštų ant vienos rankos ir kojos...
tuo metu jos viduje kažkas sudrebėjo, subangavo ir sprogo. Po kelių akimirkų varnalėša, atsipeikėjo ir suprato, kad ji vėl atsidūrė Žemėje, tik jau kaip ne piktoji varnalėša, o geroji raganaitė Varnalėšiukė.
Ji labai nerdąsiai atėjo prie pilies, kurioje gyveno princesė Sofija. Sofijos draugai norėjo užkirsti kelią ir neleisti raganaitei susitikti su princese. Tada Varnalėšiukė, papasakojo kas jai nutiko. Žvėreliai pakvietė Princesę Sofiją ir raganaitė Varnalėšiukė jos atsiprašė.
Žemė nušvito daugybe įvairiaspalvių vaivorykščių. Ir niekada niekada nebebuvo piktumo, visi gyveno draugiškai, viens kitam padėdami.
Sukvietė ji visus savo gimines, draugus ir suruošė visų padedama didžiulę didžiulę puotą pilies kieme. Buvo taip smagu ir linksma, kad Varnalėša, tai pamačiusi, iš didelio pavydo ir pykčio taip sviedė dirbtinį palydovą, kad tas į smulkiausias daleles po visą kosmosą pažiro. Nuo laiko taip ir liko vienut vienutėlė, be jokio ryšio su Žeme...
Bet gal kada, prislėgta sunkios vienatvės naštos ir apvertusi visas savo blogybes aukštyn kojom bei tapusi gerąja raganėle Varnalėšiuke, ji bus išsviesta iš juodosios skylės ir grįš į Žemę? Tegul. Juk visi nuoširdūs, turintys gerų ketinimų čia labai laukiami!
O tu puotoj buvai?
Gal bent sapne sapnavai?
Skambioms melodijoms aidint,
Gal Sofiją matei?
Rodės viskas buvo ramu ir aišku Sofijos gyvenime, kaip ir visų kitų gyventojų, kol princesė nesusapnavo sapno, priminusio jai jos vaikystės žaisliukus...
Vos tik saulės spindulėliui pakutenus mažą, riestą nosiukę, Sofija stryktelėjo iš lovos. Ir, apsisiautusi žvilgantį rausvą chalatėlį, išbėgo pro kambario duris, kur įpuolė tiesiog karalienei į glėbį. Mama tą pačią naktį susapnavo tokį patį sapną kaip ir Sofija, tad,staiga prisiminusi paslaptingai prišiukšlintą bokšto kambarėlį, kur gulėjo dukrytės žaislų dėžė, smalsumo vedina, taip pat panoro kuo greičiau į jį žvilgtelt. Rankoje ji turėjo kambarėlio raktą, mat paskutinįjį apsilankymo ten kartą, buvo saugiai jį užrakinusi.
Spyna lengvai atsirakino ir durys pačios pamažu atsivėrė... Kambarėlyje, tarp krūvos šiukšlių, tupėjo maža beždžionėlė, kuri, vos tik pamačiusi Sofiją, stryktelėjo jai į glėbį ir stipriai apsikabino.
Pasirodo, piktoji Varnalėša prieš keletą metų keliskart buvo bandžiusi įkalbėti beždžionėlę tapti Sofijos naminiu gyvūnėliu ir nuolat krėsti jai piktus pokštus. Beždžionėlė nesutiko, tad Varnalėša pavertė ją žaisline ir įmetė į princesės žaislų dėžę. Ji tapo Sofijos mylimiausiu žaisliuku, kol su žaislų dėže neiškeliavo į bokšto kambarėlį.
Nuo to laiko naktimis beždžionėlė tapdavo vėl savimi, o kartkartėm piktoji burtininkė užsukdavo ir bandydavo ją įkalbėti paklusti, o nesutikus, imdavo niršti ir svaidyti viską aplink... Ramesnėmis naktimis beždžionėlė bandydavo viską sutvarkyti, tačiau ryte vėl viskas virsdavo šiukšlynu... O dabar, kerams išsisklaidžius, ji niekaip negalėjo ištrūkti iš šio kambarėlio, nes durys buvo užrakintos...
Beždžionėlė dabar jau buvo išgelbėta, kambarys sutvarkytas, tad vėl nebebuvo dėl ko nerimauti.
Tuomet Sofija prisiminė, kad, prasidėjus visokiems netikėtiems įvykiams, taip ir neįvyko jos be galo trokštama puota...
O Juodojoje kosmoso skyleje ragana Varnalesa is rastu visokiu atlieku pasistate nameli beveik ant vistos kojeles ir grauzes sau nagus i TV ziuredama (gerai, kad palydovai transliavo), kaip zmones smagiai ir gerai gyvena be piktuju jos keru...
Tą akimirką pasaulis atgimė iš naujo ir Žemėje įsiviešpatavo grožis ir harmonija. Pasaulyje pasidarė šviesu ir gera. Princesės Sofijos noras išsipildė - gėris nugalėjo blogį ir pagaliau ji su savo šeima, draugais ir geruoju princu buvo apsupti šilumos ir saugumo jausmo, kurį jautė seniai. Princui nebegrėsė atvirsti Varliumi, nes kerai buvo išsklaidyti negrįžtamai, Sofijos žirgas vėl buvo baltas ir neturėjo sparnų, visi gyvūlėliai vėl tapo tokiais, kokie buvo anksčiau. Ir karalystėje, kur skambėjo daug juoko, viskas buvo pasakiška - ledų ir uogų, vaisių bokšai, dangiško grožio augalai ir gėlės, atgimusį pasaulį gaubė džiaugsmo šydas...
Tačiau Sofija niekaip nenorėjo tikėti siaubinga pabaiga ir, matydama kilusį chaosą, sugalvojo paskelbti per televiziją ir radiją, kad visi visi Žemės gyventojai, likus valandai iki susidūrimo su Žvaigžde, turi ramiai sėdėti savo namuose ar kokioje mėgstamoje vietoje ir galvoti tik apie savo patį patį didžiausią savo gyvenimo norą - dorą norą, be jokių blogų ir pašalinių minčių.
Žmonės ir gyvūnai nurimo, įsiviešpatavo tyla ir ramybė. Ore ėmė sklandyti tūkstančiai, milijonai, po to ir milijardai norų, gaubdami Žemę plonu, permatomu skydu.
Susidūrimo laikas artėjo... o jam atėjus, staiga pasigirdo didžiulis trenksmas, nuo kurio, visų džiaugsmui, viskas tik sudrebėjo ir nurimo. O ryškiai matomas didžiulis blyksnis pabiro į begales mažyčių, spindinčių žvaigždelių lyg didžiulis fejerverkas, matomas visose Žemės vietose. Tad matėsi gausybė žybtelėjimų, kurių kiekvienas reiškė, jog kažkuris noras jau išpildytas.
Neapsakoma laimės valanda apėmė visus visus Žemės gyventojus - nuo pačio didžiausio iki mažiausio. Ir kaip bebūtų keista, visi norai buvo be galo nuoširdūs. Net patiems didžiausiems gobšuoliams tą paskutinę valandą ėmė rūpėti ne pinigai, turtai, o jų noras išgyventi...
Žemėje džiaugėsi visų nuoširdumu ir taika.
Taciau tevams net nespejus issiaiskinti elgesio pasikeitimo priezasciu, galima sakyti, laimingo atisitiktinumo deka viskas lyg niekur nieko grizo i savo vezias, kuomet kosminiu skrydziu bustine i kosmosa paleido naujausio modelio dirbtini palydova skrieti aplink Zeme, mat senasis jau atgyveno savo, ir jam buvo numatytas laikas skristi link Juodosios skyles kosmose, kuri viska itraukia i save nebegriztamai. Nezinodama ir net nenujausdama to, piktoji ragana Varnalesa zaizaruojanciame muilo burbule kartu su dirbtiniu Zemes palydovu eme ir nuskriejo i ta juodaja bedugne. Pasaulis issivadavo nuo jos keru amziams.
Atrode, pasaulio laukia laiminga pabaiga be piktuju keru, bet lyg perkunas is giedro dangaus i Zeme eme lekti didziule krentanti zvaigzde, mat Varnalesa sutrikde savo neiprastomis kelionemis iprasta dangaus kunu judejima... Nei keru akademija, nei viso pasaulio mokslininkai net nenumane, ar Zemes laukia didziules problemos, atsitrenkus tai zvaigzdei, ar tai bus tiesiog noru issipildymo krentanti zvaigzde, kuri savo atsiradimu ispildys bent po viena kiekvieno zemes gyventojo nora? Issiaiskinti laiko beveik neliko, tad visi su siaubu akyse skaiciavo paskutines valandas iki pasirodys toji zvaigzde...
Tačiau Varnalėša nebūtų Varnalėša, jei taip paprastai pasiduotų...
Beskriedama burbule, ji sugebėjo kerų pagalba iškišti vieną ranką ir nučiupti beskrendantį aplink Žemę dirbtinį palydovą. Ir, jo dėka, pradėjo su savo piktais kėslais skverbtis į ramų vaikų, bei jų tėvų gyvenimą...
Vos tik vaikai pradėdavo žiūrėti kokį mėgiamą filmuką, tuoj jis nutrūkdavo ir prasidėdavo Varnalėšos piktų pasakaičių laida. Na, vaikai nebūtų vaikai, jei jie nenorėtų pamatyti, pažiūrėti ir išbandyti kažką nauja. Tad Varnalėšos pasakaitės ir mokė bei skatino išbandyti naujus dalykus, bet, deja, labai negerus...
Tėvai niekaip negalėjo suprasti, kodėl jų vaikai taip staiga pasikeitė...
Direktorius Usuotis, pamates, kad ragana Varnalesa neteko amo, nusprende nedelsiant pasinaudoti proga ir issiusti ja i tokia vieta, kur ji gales pabut kuri laika viena, apmastyti savo blogus darbus, niekam nebegales pakenkt, tad jam pasirode, kad ideali vieta tokiai vienatvei bus kosmosas. Jis greit ispute zerinti muilo burbula, kuris itrauke Varnalesa vidun, ir si lengvai tarsi pukelis vis kilo, kilo ir kilo, kol pasieke amzina nakti tik su tolumoje zerinciomis planetomis.
Visa mokykla dziugavo, bet labiausia is ju - Sofija, kuri zinojo, kad kai baigs sia ypatinga Magijos akademija, daugiau nei vienas piktavalis priesas jai nebus baisus.
Direktorius tuojau pat atsidūrė tarpduryje ir piktoji Varnalėša net nustėro iš netikėtumo... Juk tai buvo JIS -jos klasiokas, jaunystės meilė, į kurį valandų valandas žiūrėdavo iš meilės spindinčiomis akimis, sekė kiekvieną jo judesį, sėdėdama gretimame suole, paslapčiom rašinėjo meilės raštelius... Varnalėšos mintis užplūdo seni šilti jausmai, papilkavusius skruostus išmušė lengvas raudonis, o akys sužibo lyg deimančiukai...
Be galo keista vaikams buvo matyti tokią pasikeitusią Varnalėšą.
Kaip ir suplanavo, ileido pelyte i mokykla, kad ryte mokytojai galetu grazinti uodegyte, bet tik sast ir, mazyte pelyte iskart eme augti. Ji vis augo ir augo, kol vaiku nuostabai ji isaugo i piktaja ragana Varnalesa: "Stai ir radau buda patekti i mokykla, brangieji", - nusikvatojo Varnalesa, "kai nebeliks magijos akademijos, nebeliks ir raganu su raganiais, busiu stipriausia tik as viena vienintele visame pasaulyje. Mokykla, dabar sudek su visais mokiniais", - darsyk nusikvatojo piktoji Varnalesa.
-"Ne, mes to neleisime, kovosime ir tave nugalesim visam laikui", - riktelejo jai Sofija taip garsiai, kad net direktorius Usuotis isgirdo.
Magijos akademijoj Sofija turejo vieninteli drauga Marka, o Markas - tik Sofija, tad daugiau niekieno pagalbos jie negalejo tiketis, nes kas gi nores padeti naujokei ir atsiskyreliui, nes ikliut nei vienas mokinys nebutu norejes, kokia but buvus geda, o gal net ismestu is mokyklos.
-"Galetume parasyti rasteli ir paksiti i po durimis direktoriui Usuociui", - pasiule Markas, bet Sofija nujaute, kad sis gali noret issiaiskint, kuris mokinys nakti pabego is mokyklos. Bet Sofija nebutu Sofija, jei jai nesautu i galva saunios idejos, tad vaikai sutare sulaukus nakties vel tyliai issliukinti is akademijos, kad darsyk surastu vargse pelyte ir pasiulytu jai kartu ateiti i mokykla, o mokytojai tikrai galetu grazinti jai uodega, o ir draugai neiklius. Zodziu, planas buvo tobulas.
Bet iki pilnaties liko visos trys savaites laukti, tad vaikai intensyviai maste, kaip galetu padeti pelytei. Mokytoju pagalbos negalejo prasyt, nes butu reikeje prisipazinti, kad ne tik buvo iseje uz magijos akademijos ribu nakti, bet ir slaptai isbande magiskus burtazodzius, kuriem, anot mokytoju, vaikai dar nebuvo pasirenge.
Vaikai nusprendė, kad reikia paskubėti ir dar šiąnakt perversti keletą burtų knygų... Jie rado burtažodį, tinkamą pelytės uodegytei ir bandė užsirašyti. Bet burtažodis nesidavė užrašomas - vos tik užrašydavo paskutinę raidę, tuoj jis dingdavo nuo popieriaus skiautelės. Tad abu ėmė mokytis ,,Uodegytė kybur tekšt, būk pelytės kybur plekšt".
Dabar jiedu nekantriai laukė ateinančios nakties, kad galėtų vėl išskristi.
Pagaliau ji atėjo. Išgėrę stebuklingos arbatos, vaikai vėl išskrido į mėnulio apšviestą naktį.
Pelytė jau jų laukė toje pačioje vietoje. Sofija tuoj pat ėmėsi kerų:
-Uodegytė kybur tekšt, būk pelytės kybur plekš!
Bet visų nuostabai, vietoj pelytės uodegos išaugo driežo uodega...
Kas nutiko? Gal suklydo burtažodį, o gal ne tą išmoko? Abu, atsiprašę pelytės, nuskubėjo atgal į akademiją.
Atsivertę tą pačią burtų knygą, skaitė, bet viskas buvo gerai - jie nė trupučio nesuklydo. Tada, dar geriau įsižiūrėję, pastebėjo mažulytę žvaigždutę prie burtažodžio pavadinimo. O lapo apačioje prie žvaigždutės paaiškinimo be galo mažomis raidelėmis parašyta: ,,Per mėnulio pilnatį - povo uodega, per delčią - gaidžio uodega, per jaunatį - pelės uodega, per priešpilnį - driežo uodega".
Dabar buvo aišku, kokią klaidą padarė vaikai, nes žvilgtelėjus pro langą, buvo matyti tikrai ne jaunas mėnulis... Beliko tik džiaugtis, kad ne pilnatis, nes povo uodegos tokia maža pelytė tikrai nepaneštų...
Tačiau naktimis čia dėjosi ne itin jaukūs dalykai... Aplink akademiją šmirinėjo visokie keisti padarai: didžiulėmis akimis, neįprastomis nosimis, vienaakiai, triakiai, su keistom uodegom ir t.t.
Sofijai darėsi nejauku. Ji jau timptelėjo savo draugui už rankovės, norėdama, paprašyti, kuo greičiau skristi atgal į akademiją. Bet tą pačią akimirką prie jų pribėgo iš pirmo žvilgsnio įprasta pelytė, bet jos uodega tikrai nebuvo panaši į pelės - tikrų tikriausia gaidžio uodega! Pelytė gailiai cyptelėjo, bet vaikai nieko nesuprato. Tada Sofija prisiminė vieną burtažodį, kuris padeda suprasti gyvūnų kalbą. ,,Kalbaalbaba" ! Ir pelytės sucypsėjimas pavirto aiškiu sakiniu:
-Ar jūs iš Kerų akademijos? - cypsėjo ši.
- Taaaip . O kas tu? - nedrąsiai paklausė berniukas.
-Aš pelytė Ciplytė. Buvau tikra pelytė, bet kartą patekau į Kerų akademijos praktikantų rankas...
Viskas pasidarė aišku vaikams, iš kur čia tiek keistų gyvių aplink. Žinoma, jie buvo pasiryžę padėti pelytei, bet nežinojo kaip. Išgirdę kalbas apie pagalbą, netoliese ėmė būriuotis ir daugiau keistų padarų , kurie taip labai labai troško, kad jiems kažkas padėtų.
-"Mano paslapciu dezute", - suklyke is dziaugsmo Sofija. "Jei i musu skysti su baltos gulbes plunksna, drebules zieve ir ramunes lapeliais ilasinsime kelis rozinio debeselio laselius, vel busim balti kaip sniegas. As nebebusiu zydroji princese, o tu - melynas atsiskyrelis".
Princese buvo teisi, tik tiek tetruko, kad jie vel butu tokie, kokie buvo iprastai, tad gyvenimas keru akademijoje vel nusistovejo, kol viena diena Sofijai nesove geniali mintis (o gal ir ne visai?), kaip gi ji kovos su piktaja Varnalesa, jei taip mazai pazista dar si pasauli. Kadangi magijos ziniu jau nemazai su savo naujuoju draugu prikaupe savo mazosiose galvelese, kol aiskinosi, kaip galetu atgauti savo odos spalva, viena diena kaip tare taip padare: sumaise stebuklingaji gerima is pilkojo balandzio pluksnos, sermuksnio uogu bei dar sio to, abu isgere ir vienai nakciai iskrido apziureti, koks gi gyvenimas teka uz magijos akademijos ribu.
Tai buvo Princesės Sofijos sparnuotasis žirgas, jis laikė dantyse, kažkokį keistą daiktą.
kai princesė Sofiją ėjo link jo ir vėl sumosavo sparnais ir palikęs daiktą ant žemės, nuplasnojo tolyn.
Abu su mėlynuoju draugu susikabinę rankomis nedrąsiai sėlino link padėto daikto, tai buvo sena sena medinė dėžutė, o joje gulėjo....
ieškant burtų knygos, kuri galėtų juos atkerėti, jie pamatė didelį didelį šešėlį...
Dabar ji slapta ieškojo kerų, kurie nuimtų tą mėlynumą, nes žydra spalva jai labai nepatiko. Vartė naktimis magijos knugas, ieškojo burto. Vieną naktį ieškodama naujos burtų knygos bibliotekoje išgirdo šnabždesį. Princesė tyliai nuėjo ieškoti, kas ten, ir pamatė žydrą berniuką kartojantį įvairius užkeikimus. Pasirodo jis irgi apkabino Lilę... Nuo šiol jie suvienijo kėgas ir vakarais kartu ieškojo burto. Vieną naktį...