Tai ne diegliukai, o stafilokokas! Asmeninė patirtis.

Istorija prasidėjo paprastai. Gimdžiau vienoje geriausių ir moderniausių Vilniaus ligoninių. Nuo pat pirmos dienos žindau mažylį savo pienuku. Ligoninėje atlikti tyrimai buvo geri, jautėmės puikiai, taigi jau po dviejų parų keliavome namo. Po savaitės mažylis kelis kartus viduriavo. Konsultavomės su gydytoja, sakė, kad viskas gerai. Nuo trečios savaitės mažylis su kiekviena diena vis daugiau verkė, darėsi laibai irzlus, mažai miegojo, o vakarais tiesiog klykdavo. Pamiegojęs 20 minučių atsikeldavo ir vėl prasidėdavo kelių valandų verkimas, kurio absoliučiai niekas nenuramindavo. Nuo šios nuolatinės būsenos mažylis pasidarė labai jautrus ir dirglus, net perrengti be ašarų nebegalėjau... Pradėjo virpėti smakriukas. Visi „patarėjai“ ir mus prižiūrinti gydytoja kaip susitarę sakė tą patį – tai diegliukai, su trim mėnesiais pasibaigs. Išbandėme tikriausiai visas įmanomas priemones nuo tų diegliukų: masažiukai, šildukai, pagalvėlės, vaistukai, maudynės, aš pati net eksperimentavau su savo dieta – tai nieko nevalgiau, tai valgiau tik grikius, gėriau pankolių arbatą ir pan., tačiau jokio pagerėjimo ar palengvėjimo. Mažylio neramindavo nei mamos prisilietimai, nei krūties pasiūlymas, kas man situaciją „nuspalvino“ dar tamsesnėmis spalvomis. Tiesa, matuodavome ir temperatūrą, kuri visada buvo apie 37,2, tačiau net gydytoja sakė, kad taip kūdikiui neva normalu. Motiniška nuojauta man kuždėjo, kad čia kažkas daugiau nei diegliukai, nes vaikas vien nuo diegliukų taip klykti negali. Bet jei visi taip sako... Gal su trim mėnesiais tikrai pasibaigs...?

Visiškai atsitiktinai (iš savo ginekologės) gavau patarimą atlikti kūdikio išmatų tyrimą dėl disbiozės. Taigi nieko nelaukdama susiradau laboratoriją, paėmiau mėginį ir po savaitės rezultatas – „Jūsų mažiukui stafikokokas“. Visko buvau prisigalvojusi: ir kad man pieno trūksta, ir kad mažiukas pieno netoleruoja, galbūt su skrandžiu ar pilvu fiziologiškai kažkas negerai, bet tik ne stafilokokas! Niekada apie jį nebuvau pagalvojusi ir nė akimirkos nesusimąsčiusi, kad mažiukui būtent tai. Apie stafilokoką buvau girdėjusi labai baisių dalykų!

Jau kitą dieną po tyrimo rezultatų keliavome pas savo gydytoją. Kraujo tyrimai blogi – rodo uždegimą. Taigi gydymas nuo bakterijos tik vienas – antibiotikai. Skamba tikrai grėsmingai, kai mažiukui vos du mėnesiai. Bet liga rimta, reikia gydyti. Vaistų kursas – 5 dienos. Galiu pasakyti tik tiek, kad jau antrą vaistų vartojimo dieną jautėme ryškų pagerėją. Mažylis atrodė linksmas, daugiau miegojo. Dar niekada nebuvome matę savo vaiko tiek daug besišypsančio ir guguojančio! Dėl atsiradusio dirglumo ir virpančio smakriuko turėjome 10 masažų kursą, kurie taip pat prisidėjo prie gerėjančios mažylio būsenos.

Žinoma, antibiotikai „atliko savo darbą“ – liga įveikta, kraujo tyrimai geri, tačiau dabar mažiukui tikrai disbiozė, o jos gydymas gerosiomis bakterijomis labai ilgas. Dėl to dar kartais jaučiame, kaip mažiuką aplanko diegliukai, tačiau jie jau neatrodo tokie baisūs ir būna pakankamai reti, gal vieną ar du kartus per savaitę. Taip pat mažylio oda tapo sausesnė ir šiek tiek paberta. Pasak gastroenterologo, tai gali būti alerginė reakcija į antibiotikus. Tačiau nepaisant visų blogybių, susitvarkė mažylio miegas, pamažu įgauname miego, valgymo ir būdravimo (o gal tiksliau - šypsenų) režimą. Temperatūra – 36,6.

Paklausite – iš kur pas mus tas „...kokas“? O aš ir pati atsakyti negaliu. Visi, kaip susitarę tvirtina, kad buvo užkrėstas ligoninėje po gimdymo, tačiau aš to teigti nedrįstu, nes, kaip minėjau, ligoninė tikrai nauja, moderni ir gera, be to, ten ir tyrimai atlikti buvo geri. Po tokios diagnozės, be abejo, teko nemažai pasiskaityti apie stafilokoką. Deja, bet mažiuką galėjau užkrėsti net ir aš pati. Kiekvienas iš mūsų gali būti bakterijos nešiotojas ir to net nežinoti, o užtenka tik neplautų rankų, kad bakterija būtų pasidalinta su kitu.

Istorija baigėsi nepaprastai. Šiandien be galo džiaugiuosi, kad nelaukiau „stebuklo“ su lig trim mėnesiais ir pasikliaudama motiniška nuojauta ieškojau mažylio verksmo priežasčių. Kiekvieną dieną matydama savo besišypsantį mažylį jaučiuosi kaip tame posakyje „tarsi akmuo nuo širdies būtų nuriedėjęs“. Jokių klykimų, jokio nesustabdomo verksmo. Mažylis tikrai daugiau miega, jaučiasi pailsėjęs, o atsikėlęs be sustojimo šypsosi ir guguoja.

Galbūt ši mano patirtis padės kitoms mamytėms ryžtingiau priimti sprendimus, greičiau nei per du mėnesius, kaip buvo mūsų atveju, atrasti tariamų „diegliukų“ priežastis ir padėti savo mažyliui. Po šios istorijos tik dar kartą įsitikinau, kad niekas kitas, tik mama geriausiai gali jausti, suprasti ir padėti savo mažyliui.