Pirmosios savaitės su naujagimiu daugeliui mamų tampa ne tik džiaugsmo, bet ir rimtu išbandymu. Žindymas, kuris dažnai įsivaizduojamas kaip natūralus ir ramus procesas, neretai virsta skausmingu, varginančiu ir emociškai sekinančiu kasdieniu darbu. Kūdikis greitai pavargsta, dažnai paleidžia krūtį, maitinimas užtrunka, girdimas spragsėjimas, o mama jaučia skausmą ar nuolatinį nerimą, ar vaikui pakanka pieno. Tokiose situacijose tėvai dažnai ieško atsakymų, tačiau ne visada iš karto randa tikrąją problemos priežastį.
Trumpas liežuvio pasaitėlis – dažnesnė problema, nei manoma
Tarptautiniai medicinos šaltiniai rodo, kad viena iš galimų, bet ne visada laiku atpažįstamų sunkaus žindymo priežasčių yra trumpas liežuvio pasaitėlis, mediciniškai vadinamas ankyloglossia. Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog ši būklė nustatoma maždaug 4–10 procentų naujagimių, tačiau realybėje ji ne visada diagnozuojama iš karto. Dalis atvejų lieka nepastebėti, ypač jei vertinama tik vizualiai, o ne pagal funkciją.
Ne diagnozė, o funkcija: kodėl problema dažnai nepastebima
„Dažniausiai tėvai pas gydytojus kreipiasi ne dėl paties pasaitėlio, o dėl sunkaus žindymo. Mama jaučia, kad kažkas vyksta ne taip, bet ne visada gauna aiškų atsakymą, kodėl", – sako gyd. med. m. dr. Solveiga Bakė, periodontologė, medicinos mokslų daktarė, jau septynerius metus Lietuvoje atliekanti kūdikių liežuvio pasaitėlio korekcijas lazeriu.
Pasak gydytojos, trumpas liežuvio pasaitėlis nebūtinai iš karto atrodo kaip problema. Kūdikis gali turėti pasaitėlį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo „normalus", tačiau praktiškai riboja liežuvio judrumą. Tokiu atveju liežuvis negali taisyklingai prispausti krūties, susidaro netinkamas vakuumas, kūdikis greičiau pavargsta, o žindymas tampa neefektyvus.
„Tai nėra viena problema – vienas simptomas situacija. Trumpas pasaitėlis gali paveikti ne tik patį maitinimą, bet ir rijimą, burnos raumenų darbą, o vėliau – ir kalbos raidą. Tačiau svarbu pabrėžti, kad sprendimai turi būti priimami individualiai, įvertinus visą situaciją, o ne automatiškai", – pabrėžia S. Bakė.
Pastaraisiais metais ši tema sulaukia vis daugiau dėmesio ne tik tarp tėvų, bet ir medicinos bendruomenėje. Amerikos pediatrų akademija savo klinikinėse rekomendacijose akcentuoja, kad prieš svarstant intervenciją būtina įvertinti visas galimas žindymo sunkumų priežastis ir pasitelkti žindymo specialistų pagalbą. Vis dėlto, esant aiškiems funkciniams sutrikimams, pasaitėlio korekcija gali būti pagrįstas sprendimas.
Lazerinė korekcija: ne stebuklas, o medicininis sprendimas
Pasaitėlio korekcijos metodai bėgant metams keitėsi. Anksčiau dažniausiai taikyti chirurginiai metodai šiandien vis dažniau keičiami lazerinėmis technologijomis. Pasak gyd. med. m. dr. Solveigos Bakės, lazerinė korekcija leidžia procedūrą atlikti tiksliau, greičiau ir su mažesne audinių trauma.
„Lazeris leidžia labai tiksliai atlaisvinti pasaitėlį, minimaliai paveikiant aplinkinius audinius. Procedūra trunka trumpai, kraujavimas minimalus, o gijimas paprastai būna greitesnis. Tai ypač svarbu dirbant su kūdikiais", – sako gydytoja.
Vis dėlto specialistė pabrėžia, kad lazerinė korekcija nėra „stebuklingas sprendimas visais atvejais". Ji neišsprendžia kalbos problemų savaime ir nėra atliekama vien prevenciniais tikslais. Tačiau, pasak jos, laiku atlikta korekcija sudaro anatomines sąlygas taisyklingai burnos funkcijų ir kalbos raidai ateityje.
„Kalbant apie šveplavimą ar kitus kalbos sutrikimus, reikia aiškiai pasakyti – lazeris jų negydo tiesiogiai. Tačiau jei liežuvis fiziškai negali judėti pilna amplitude, jokia logopedinė terapija nebus pilnai efektyvi. Tokiais atvejais pasaitėlio korekcija tampa pagrindu tolimesniam darbui", – aiškina S. Bakė.
Svarbiausia – laiku pastebėti signalą
Gydytoja pastebi, kad didžiausia problema šioje srityje yra ne pati procedūra, o informacijos trūkumas ir delsimas. Tėvai dažnai girdi patarimus „palaukti", „išaugs", tačiau kai kuriais atvejais laikas tampa kritiniu veiksniu, ypač kai kalbama apie žindymo sėkmę pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais.
„Lengvas žindymas neturėtų būti prabanga ar sėkmės loterija. Jei žindymas kelia nuolatinį skausmą ar nerimą, tai nėra norma. Tai signalas, kad reikia ieškoti priežasties, o ne tiesiog susitaikyti", – sako gydytoja. Pasak specialistės, svarbiausia žinutė tėvams – stebėti ne diagnozes, o signalus. Jei žindymas sunkus, kūdikis greitai pavargsta, dažnai paleidžia krūtį, o mama jaučia skausmą, verta pasikonsultuoti su specialistais, galinčiais įvertinti situaciją kompleksiškai.
„Kiekvienas atvejis yra individualus. Mūsų tikslas – ne atlikti procedūrą, o padėti šeimai rasti sprendimą, kuris pagerintų kūdikio ir mamos gyvenimo kokybę", – apibendrina gyd. med. m. dr. Solveiga Bakė.
