Istorija apie mažylę Alisą sukėlė daug minčių. Man taip pat teko išgyventi nežinomybės ir ilgas laukimo valandas, mintys apie ligos pasekmes ilgai kankino.
Kai sūnus kovojo dėl gyvybės, man anyta tiesiai šviesiai pasakė: "Geriau mirtų, nei būtų neįgalus''. Žinoma, aš labai užpykau, liaudiškai sakant, akis išdraskiau už šiuos žodžius, aš jos labai nemėgau, bet, kaip sakoma, laikas gydo žaiždas.
Ji motyvavo tuo, kad aš jauna ir nesuprantu, kad vargsiu ir kankinsis sūnus, jei liks neįgalus.
Manau, į panašią situaciją papuola ir nėščioji, kai gydytojai pasako, kad kūdikis turi apsigimimų, vienos ryžtasi nutraukti nėštumą, kitos pasikliauna likimu.
Norėčiau sužinoti jūsų nuomone šiuo skaudžiu klausimu, į kurį iki šiol nerandu atsakymo.
Sunku pasakyti, bet jei 100% zinociau, kad vaikutis gims su sunkiu apsigimimu, manau ryzciausi nutraukti. Del pacio vaikucio...Nes kad ir kaip besistengtu tevai apsaugoti nuo patyciu, gailescio zvilgsniu, deja tai neimanoma. Juk puikiai zinome, kad yra didele visuomenes dalis, kuri nepriima ''kitokiu'' zmoniu. Taciau jei nutraukciau nestuma, manau kad visa gyvenima mane tai grauztu...
Manau, kad aš būčiau lygiai taip pat sureagavusi, jei tokioje situacijoje anyta pasireikštų. Mūsų šeimoje sakoma taip: "Vaikas netekęs tėvų vadinamas našlaičiu, moteris netekusi vyro - našle, vyras netekęs žmonos - našliu. Tik nėra pavadinimo tėvams netekusiems savo vaiko. Skausmas per stiprus, kad jį galėtum pavadinti".
o dėl nėštumo nutraukimo tai manau, kad priklausomai nuo situacijos - koks tas apsigimimas. Bet manau, kad jei tikrai rimtas - ryžčiausi nutraukti.
tikrai rizciausi ,kad ir kas benutiktu, man net nebuvo dvejoniu negimdyti, mano vaikas yra koks jis bebutu.....
man daktarai pareiske kad dukryte mano be smegeneliu, bet neleidau nutraukti nestumo, siule jie issiurbti vandenukus ir skatinti gimdyma nes tikrai pasake kad smegeneliu nera, anyta liepe ir daryt isvalyma seprtintame menesy,neva griaunu jos sunui gyvenima... neleidom, ir vaikelis gime su smegenelem....
Nutraukti nėštumo manau nesiryžčiau kad ir kas ten būtų. Tik gaila žinoti, kad tokius vaikučius daugiausiai augina tik mamos, nes tėčiai neatlaiko tos įtampos ir palieka šeima, čia jau taip yra... Galų gale auginti nebūtina vienai, yra ir spec. centrai kur padeda tokiems vaikučiams. O ir neįgalumas yra ne visiems vienodas, gi vieni gimsta su mažom ydom, kiti su didesnėmis..