Karantino metu pasikeitė mūsų keliavimo kultūra. Pamėgome atviras erdves, kurias padėjo atrasti išmanusis telefonas ir jam pritaikytos programėlės. Labiausiai "pakibome" ties Trakų siūloma, nes jos objektai mums labiausiai priimtini - po nuotolinio darbo ir mokslų spėdavome ramiai, niekur neskubant pasiekti užsibrėžtą tikslą. Taip išmokome susirasti ir daugiau panašių programėlių. Užsikabinome ties kita, kuri siūlė aplankyti Pakruojo dvaro sodybą iš jos sužinojome, kad Pakruojo dvarą ir kitus šiam kompleksui priklausančius statinius pradėjo projektuoti tuometis jo savininkas Theodoras von der Ropis XVIII a. pab. Dauguma Pakruojo dvaro pastatų pastatyti 1820–1840 m. Sodybos pastatai sudaro keturias zonas: centrinę reprezentacinę, dvi ūkines ir gamybinę.
Pagrindinis dvaro ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėninio stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmų vidaus planas anfiladinis. Centre – ovali salė su jonėnų kolonada. Kaip ir daugelis to meto rūmų pastatų Pakruojo dvaras buvo dengtas čerpėmis, šildomas krosnimis ir židiniais.
Dvaro ūkiniai ir gamybiniai pastatai formuoja viso dvaro ansamblio spalvų ritmą, kurį lemia natūrali statybos medžiaga – lauko akmenys ir dolomitai. Ūkinę ansamblio dalį sudaro daugiau nei 10 pastatų, išdėstytų simetriškai kompozicijos ašies atžvilgiu aplink stačiakampę erdvę, atvirą į rūmų ir parterio pusę. Pastatai iš abiejų pusių sublokuoti į pusiau uždarus kompleksus su vidaus kiemeliais. Vakarinį kompleksą sudaro bravoras, pieninė ir kiaulidė, stovintys žemėjančiame upės link tereme.
Manoma, jog XX a. pirmais dešimtmečiais dvare buvo pastatytas alaus bravoras ir tarnautojo namas. Perorientavus ūkį į pieninę gyvulininkystę, 1895 m. įsteigta pieninė, gaminusi sviestą ir sūrius, o pieninės pastatas dvaro teritorijoje atsirado dar 1818 m. Pakruojo dvaro zoną nuo rūmų skiria parkas. Jo pakraštyje yra kalvė, karčema, unikalus, vienintelis Lietuvoje išlikęs vėlyvojo klasicizmo formų tokios paskirties vėjo malūnas (1823 m.), dviaukštis (iki Antrojo pasaulinio karo - vieno aukšto) malūnininko namas, vandens malūnas ir arkinis tiltas-užtvanka. Pastarasis tiems laikams ypač modernus įrenginys yra išskirtinis tokios paskirties vėlyvojo klasicizmo epochos statinys, sukurtas sekant romėnų tiltų ir akvedukų pavyzdžiais. Tiltas buvo pastatytas 1821 m. pagal prancūzų inžinerinės hidrotechnikos mokyklos auklėtinio projektą.
Mes pačiame dvare nebuvome, apėjome tik nemokamą zoną, nes mokama zona išgąsdino žmonių gausa bei jau nuovargis siūlė važiuoti namo. Siūlau šios vietos lankymą skirti 2 išeiginių laikotarpiu t. y. vykti su nakvyne.
