Du mažyliai namuose: laukiame

Na štai, iki numatytos gimdymo datos liko savaitė.  Kažkaip labai greitai prabėgo tie devyni mėnesiai....Mano mažasis tuoj taps didžiuoju, sunku tuo patikėti. Kai laukiausi pirmagimio, viskas buvo  taip apgalvota, išjausta, išlaukta, atlankyti nėščiųjų kursai, perskaitytos knygos apie vaikelio priežiūrą, auklėjimą, numegztas pledukas, megztukas,  atklausyta  klasikinė muzika,  o šįkart - nieko.  Suruošti daiktai į ligoninę, išlyginti ir sukrauti rūbeliai į spintą, bet tik tiek.  Visam pasiruošimui tiesiog buvo mažiau laiko, kai kas atrodo nėra taip svarbu, kaip atrodė  pirmą  kartą belaukiant, taip pat ir šiokių tokių žinių jau atsirado. Reikia tikėtis, kad bent jau pasakų ir vaikiškų dainelių pilvelio gyventojas bus tiek atsiklausęs, kad išgirdęs jas vėl, iškart užmigs. Matyt, tikrai antras vaikas augs paprasčiau ir  greičiau.

Šiaip auginti pametinukus  turėtų būti labai patogu ir praktiška, nes dar neišdalinti pirmagimio rūbeliai, žaislai, vežimėlis ir kiti reikalingi daiktai.  Nors visada išlieka noras nupirkti kažką naujo ir gražaus mažyliui.

Su vyru vis pasvarstome, kaip Ignas reaguos į mistinį brolį. Stengiamės jam vis užsiminti, kad turės mažą broliuką, kad pradėtų pratintis prie tos minties. Šnekame apie malonius dalykus, kad galės su juo žaisti, kartu vaikščioti lauke. Parodom, kad brolis dabar  gyvena mamos pilvelyje, kad galima jį paglostyti, padainuoti jam dainelę, bet  jis turbūt dar nesuvokia, kas tai. Nustebino tik sykį, kai iš niekur nieko atidengė mano pilvą ir neva  pamaitino brolį  šaukšteliu, nes tuo metu žaidė ir maitino žaisliukus. Turime mažylį kaimyną berniuką,  kartais kartu vaikštome lauke, bet Ignas jį stebi iš šono labai atsargiai, su kažkokiu nepasitikėjimu, neduoda jam labas, nors su suaugusiais mielai pasisveikina.  Labai norisi, kad gimus mažyliui, mūsų vyresnėlis nejaustų dėmesio stokos, nesijaustų atstumtas, nejaustų pagiežos broliukui.

Pradėjome  Igną šiek tiek pratinti pažaisti vieną. Paprašau jo  pastatyti bokštą ar pavartytį knygelę ir pasakau,  kad kai pabaigsiu savo tam tikrą darbą, ateisiu pas jį pažaisti. Dažniausiai ištveria kokias 5 minutes ir jau tempia mane už rankos eiti kartu, nes vienas žaisti nenori, netgi pyksta. Na, bet tikiuosi, kad pripras ir ilgainiui išmoks  ir vienas šiek tiek pabūti, palaukti. O aš vis bandau sugalvoti, kokiomis naujomis veiklomis jį sudominti. Pirmą kartą mėginome klijuoti ant popieriaus su klijais iškarpytas iš spalvoto popieriaus detales. Tiesą sakant, jam labiau patiko jas dėlioti  nei klijuoti.  O  kai pabodo klijuoti, pasidarėme paprasčiausią popierinį lėktuvėlį.  Bėgioti su juo ir mėtyti  Ignui labai patiko, gal lakūnas bus.

Ši savaitė tokia graži, saulėta, o mes dar sugebėjome  ir apsirgti. Pradžioje Ignas, paskui ir aš pati nuo jo apsikrėčiau, tad daugiau laiko leidome kambaryje. Skaitėme Igno taip mėgiamas knygeles. Sergant ypač padėjo knygutė J. Marcinkevičiaus &Greitoji pagalba&.  Jos dėka leido įkišti termometrą į pažastį, net į nosį įpurkšti jūros vandens, nes šios procedūros dažniausiai baigdavosi baisiausiu rėkimu. O dabar ir žaislus jau gydo, tikrina kaktą, ar karšta.  

Tai štai taip mes leidžiame šią savaitę. Tikiuosi, kad greitai ligos baigsis ir galėsime vėl gražias rudens dienas leisti lauke. Iki kitos savaitės.