Ašaros, malda ir... džiaugsmas

Mūsų dukrytė gimė 33 savaičių: svoris – 1774 gramai, ūgis – 43 centimetrai. Džiaugėmės ją išvydę...mažutėlė, trapi, gležnutė. Tačiau džiaugsmą netrukus aplaistė sūrios mūsų ašaros, begalinis liūdesys ir skausmas.

Diagnozė – stemplės atrezija

Vos gimusią dukrytę iškart išvežė į inkubatorių. Prieš tai dar privežė prie manęs, stabtelėjo dviems sekundėms. Seselė pasakė: „Tegul mama pasižiūri“. Ir išvežė, palydėjau ją akimis durų link. Negalėjau patirti to jausmo, kuris aplanko uždedant naujagimį ant krūtinės.

Maždaug po valandos atėjo vaikų gydytoja, kuri apžiūrėjo dukrytę ir pranešė, kad tuoj pat turi ją vežti į Santariškių klinikas, nes mažylei – problemos su stemple, zondas nepraeina į skranduką. Diagnozė – stemplės atrezija, kai stemplė nesuaugusi su skranduku, todėl reikalinga operacija.

Išgirdus tai, širdį pervėrė didelis skausmas. Abu verkėme, buvo be galo skaudu ir sunku. Atrodė, jog viskas slysta iš po kojų. Vienintelė paguoda ir nusiraminimas – maldos. Nekaltinome Dievo, kodėl taip atsitiko būtent mūsų mažutei. Mes tik meldėmės, prašėme Jo, kad padėtų, kad saugotų mūsų dukrytę, laimintų tą chirurgą, kuris operuos, gydytojus, kurie prižiūrės.

Penkios dienos – lyg amžinybė

Prieš operaciją vyras buvo prie dukrytės. Gydytojai leido ją pamatyti ir iškart po operacijos. Mūsų saulutę mačiau nuotraukose...kokia ji graži. Laimei, operacija pavyko. Po to penkias paras ji buvo narkozės būsenoje, kad nejudėtų ir greičiau viskas gytų. Tačiau tos penkios dienos mums atrodė amžinybė. Gydytojai nieko nesakė, tiksliau – nieko neprognozavo.

Po savaitės paguldė ir mane, perkėlė mus abi į skyrių. Mažutėlei buvo prasidėjusi stipri gelta, ją švitino lempomis ir visą laiką verkdavo. Narkozės poveikis jau baigėsi, todėl, matyt, jai dar ir skaudėjo.

Ir tik tada, po savaitės, pirmą kartą savo dukrytę palaikiau ant rankų. Bučiavau, mylavau... neapsakomas jausmas. Dukrytė iš karto nurimo, ašaros baigėsi iki tol, kol vėl teko paguldyti į inkubatorių.

Vargeliai tęsėsi

Vargai toli gražu nesibaigė. Mūsų dukrytei atliko tyrimą dėl meningito, darė punkciją – iš stuburiuko paėmė smegenų skysčio. Ir vėl mūsų ašaros – pūlingas meningitas. Tris savaites leido stiprius antibiotikus, nuolat statė lašalines. Laukėme tik stebuklo.

Mažutę maitinau per zondą, visą laiką traukiau savo pienuką. Jos svoris augo sunkiai: vieną dieną priauga 15 gramų, bet kitą dieną – minus 10 gramų. Kiekvienas priaugtas gramas mums buvo didelis džiaugsmas.

Pagaliau – namo!

Ir Dievas padarė stebuklą! Mūsų dukrytė pradėjo sparčiai sveikti, vis priaugdavo svorio, baigėsi lašalinės ir antibiotikai. Tik dabar reikėjo išmokti valgyti iš buteliuko. Traukt pienuką mokėjo, tik bėda buvo, kad be galo stipriai springo.

Kol suvalgydavo 50 mililitrų, paspringdavo apie dešimt kartų. Juk ta operuota vieta buvo susiaurėjusi. Pavalgius dar reikėdavo apie 20 minučių nešioti, laikyti stačią, nes jei paguldysiu – atpils. O tai buvo pavojinga tuo metu.

Prasidėjo bužavimai – operuotos vietos tempimas, kad nesusiaurėtų. Labai nemaloni procedūra. Galiausiai mūsų mažutėlė ėmė valgyti pati, nebereikėjo zondo, svoris vis augo. Ir pagaliau mus išleido namo. Dar ilgai lydėjo springimas. Porą kartų taip stipriai paspringo, jog pradėjo mėlynuot. Tačiau pamažu vargeliai traukėsi.

Dabar dukrytei – jau daugiau nei 10 mėnesių. Ji jau nebespringsta, tačiau bužuotis dar važinėjame. Savo svoriu, ūgiu ir visu vystymusi jau vejamės bendraamžius. Ačiū Dievui už viską. Ir visiems tiems, kurie mus gydė.

Mama Eglė