Savaitė lopšelyje: misija (ne)įmanoma

Savaitė lopšelyje: misija (ne)įmanoma

09. Sep 10:03 justebili justebili

"Viskas, daugiau mes nebeeisim", "Vaiko kankinimas", "Gal imti trečius metus atostogų ir likti namie su dukra?", "Nieko tos auklėtojos nesugeba..." - čia tokios mintys sukasi galvoje, kai palieki savo myliausią žmogų verkiantį lopšelio grupėje, o pati klausaisi už durų, kada gi ji nusiramins??

Visa savaitė tikrai buvo sunki. Gal todėl, kad pirmoji, o gal viskas taip, kaip turi būti? Čia kalbu apie įvairiausius sunkumus... pavyzdžiui, kai grįžti namo ir taip tuščia ir ilgu pasidaro, nes tavo širdis plaka kažkur kitur, arba apie sunkumą kai matai verkiantį savo vaiką, bet ne tu jį guodi ir paimi į rankas. Per daug dramatiška? Matyt, kad mamų širdies raumuo minkštesnis. 

Pirma diena (antradienis) po pasisekusios ir vykusios rugsėjo pirmosios šventės ir pažinties, prasidėjo ne tokiu šventiniu dūdų orkestru ir dainų švente (nešventiška). Verkė visa grupė. Ropojo, bėgiojo, krito ant žemės vaikai, riedėjo šimtai ašarų, aukštesni pasiekiantys rankenas vis kesindavosi pabėgti iš patalpos ir patys eiti ieškoti tėvelių. Žodžiu, chaosas... Nežinau, galbūt atrodo, kad viską hiperbolizuoju, padidinu, bet sakau, kad dar tokio chaoso tikrai nebuvau mačiusi. Nežinau, kas dėl to kaltas, ir ar apskritai reikėtų šiuo atveju ieškoti kaltų, bet taip vyko. Mažiukams buvo sunku. Prabuvo valandėlę, paskambinau sužinoti kaip sekasi "Nu verkia... į namelį įlindus" - suspaudė širdį, nelaukiau, pasiėmiau. 

Sekančią dieną situacija panaši, net ir melodijos dainų tos pačios, bet maniškė šiek tiek pažaidė, suvalgė košės kelis šaukštus. Grįžus namo vaikas lūždavo miegoti pietų miego akimirksniu. Bet aplink verkiančių ir nenusiraminančių vaikų emocijos matyt labai gerai ugdo empatiškumą - reikia prisijungti. Visą dieną ligi vakaro pikta, irzli...

Ketvirtadienį įvyksta lūžis, vaikas nusiramina, susiranda veiklos, pavalgo pietus ir atėjus pasiimti net nenori kažkur eiti. Apsidžiaugiau, išbuvo ilgiausiai! Apie pietų miegą darželyje dar negalvojame. 

Naktis ir rytas penktadienį meta atgal į realybę... Vaikas neramiai miega, atsikelia anksti, nieko nevalgo, pyksta kai palieku ją vieną sekundei. "Noriu mamyte!", "Mamyte ateik!" Daug emocijų. Nusprendžiame pailsėti nuo pratinimosi ir dieną praleisti kartu. Sunku suvaldyti naujas emocijas, atsiranda piktas trepsėjimas kažko negavus, bet diena su mama, maisto ruošimas, linksmybės lauke į vakarą grąžina man mano vaiką. Matyt buvom pavargę abi. 

Nežinau, kiek teisingai elgiamės, bet klausome savęs. Šiandien pradėjome antrą savaitę, dukra verkė, tad atsisveikinome su didelėmis ašaromis, bet po minutės jau girdėjau ją čiauškant su auklyte. Tikimės, kad ši savaitė bus lengvesnė, matosi, jog ir kitiems vaikučiams ramiau, niekas nebeverkia, visi užsiėmę žaidimais ir naujais potyriais. Tai gal jau sunkiausią įveikėme? (Haha, parašiau ir truputį naivuole pasijaučiau)

Pfu pfu pfu... nusispjaunu per kairį petį ir laukiu, nekantrauju kada galėsiu pasiimti dukrą. :)

kodelcia kodelcia 13. Sep 09:54

Linkiu įveikti adaptacinį laikotarpį 😀