Pasiruošti darželiui - tai nenukreipti dėmesio į tą mažą žmogų, bet pirmiausia patiems į save. Kai bus pasirengę tėvai, bus pasirengęs ir mažylis. Net mažiausią mamos abejonę vaikas supras daug greičiau, nei mums atrodo. O visos blogybės ir kyla iš baimės, nerimo ir nežinojimo. Tai šito linkime visiems ir patiems sau.
Pradėdama rašyti antrąja tema, mąsčiau nuo ko pradėti: ar nuo redakcijos patarimų planelio, ar nuo Vakario ne/didelių pasiekimų.
Prabėgo bene savaitė nuo tada, kai rašiau prisistatymą, vardinau gebėjimus ir trūkumus. Ir, žinot, kai garsiai įvardiji problemą, o ypač jei dar viešai ją ištransliuoji, nelieka nieko kito, kaip tik jos atsikratyti. Taigi mes per Žolinių savaitgalį prie Platelių ežero atsisveikinome su čiulptuku, kurį Vakaris žavingai vadino "tu-tu".
Poilsio namų žaidimų kampelyje buvo tokia liūdna lėlytė, tai nutarėm, kad "tu-tu" labiau reikalingas jai. Aišku, aš žinojau kam pasiryžtame, tik nežinojau kiek tai truks. Bet pamaniau nėra geresnio laiko, nei DABAR. Tai poto sekė trys paros zyzimo, verkšlenimo prieš pietų ir nakties miegą. Pirmąją naktį pabudo porą kartų, negavęs ko prašo nuverkė posmą ir toliau užmigo. Ir štai įveikėm tą didįjį atsisveikinimą su žinduku.
Sekantis žingsnis puoduko reikalai, kuriuos toliau sėkmingai ir nesėkmingai praktikuojam. Bet vis dažniau sėkmingai. Nusipirkome visą kolekciją kelnaičių, su įvairiais personažais, mašinėlėmis, kad šis procesas būtų įdomesnis. Ir mamos akims tapo gražiau, tarsi mažylis dar gerokai ūgtelėjo, kai nebeliko burnoj čiulptuko, o ant užpakaliuko jau dažniau kelnaitės, o ne sauskelnės.
Apie darželį Vakariui tema nėra nauja, nes praėjusius mokslo metus, beveik kasdien kartu su manim važiuodavo pasiimti sesės. Taigi, bent kažkiek, jis žino kas tai per objektas, ar bent jau kur randasi. Kol apsirengdavome su dukryte, Vakaris būdavo grupėje tarp vaikų ir išsivesti dar būdavo sudėtinga. Dukra visą vasarą atostogauja namie, naudojamės tuo, kad aš dar esu atostogose, bei dėl brolio - likęs vienas labai liūdi. Tai aš visą vasarą kalbu apie darželį, kad dabar mes atostogaujam, o kai baigsis atostogos, keliausime ten vėl.
Dukra kurį laiką sakė, kad nenori i darželį, kad neis, tačiau įvyko lūžis, ir dabar jau prašo vesti, prašo skambinti auklėtojai, paklausti kada galime ateiti, ar darželis jau dirba. Dažnai žiūri grupės bendrą nuotrauką, vardina draugų ir auklėtojų vardus - akivaizdu, pasiilgo. Geranoriškai broliui pasakoja dienotvarkę, pabrėždama, kad mama tikrai ateis pasiimti, kad brolis nesijaudintų likęs vienas. Kadangi, kaip minėjau, Vakaris gerai kalba, viskas tampa paprasčiau. Kol kas jis labai gerai reaguoja, sutinka, kad pasiliks, kad ten bus daug draugų, žaislų, sako, kad eis čiuožti. Kaip norėtųsi, kad taip ir būtų! Bet reikia tuo tikėti.
Daug skaičiau šia tema, labai patiko Giedrės Veličkienės paskaita (https://www.samoningosmamos.lt/vaikelis-didyn-i-darzeli-pirmyn/). Besiruošdama išleisti antrąjį vaiką į darželį išmokau vieną dalyką - nesiremti kitų patirties istorijomis. Tada lauki kažkokio panašaus scenarijaus kaip kažkas pasakojo, nors savo atveju būna visiškai kitaip. Ir per daug jaudinaus, ir per daug bijojau, o viskas vyko taip, kaip turėjo vykti. Visi vaikai skirtingi, visi auga skirtingose aplinkose, todėl ir darželį priima įvairiai. Svarbiausia patiems tėveliams būti pasirengusiems palaikyti vaiką, kad ir sunkiomis akimirkomis neišsigąsti ir neperteikti blogų emocijų. Darželį, auklėtojas ir būsimus draugus pasakojimuose piešti kaip labai gerus, linksmus ir pasiruošusius draugauti. Šitos mano kalbos ir padėjo Luknei vėl pasiilgti darželio, o Vakariui laukti savos smagios pradžios.
Auklėtojų dar nepažįstu, nei vardų nežinau, tik rugpjūčio 26-ąją dieną pasirašysime sutartį su ugdymo įstaiga. Manau, kad tą dieną keliausime kartu su vaikais. Bus naudinga ir vėl pasižvalgyti bent koridoriuose. Mes beveik kasdien pravažiuojame pro savo darželį, vaikai sugalvojo pamojuoti ir pasakyti : "Labas, darželi!" Tai su šia nuotaika ir keliausim link rugsėjo... ?
O prieš rugsėjį reikia ir pasigražinti:
