Iš mamos laiško:
Auginu 2 vaikučius - 1,7 m. dukrytę ir 2,7 m. sūnų. Visiškai nebesusitvarkau su berniuku, o ypač lauke - išeinam į kiemą visą laiką bėga, negirdi, kai prašau palaukti, kai pati vejuosi, jis bėga tolyn griūna, ožiuojasi, mušasi. Nebežinau, ko griebtis, kaip elgtis ir pati susinervinu, kad jis neklauso... būna, iki ašarų. Prašau patarkit, kaip elgtis, nes jis nieko nebijo ir neklauso, visad stengiuosi gražiai sutarti, bet jau jėgos senka.
Konsultuoja psichologė Sonata Vizgaudienė:
Auginti pametinukus vaikučius tėvams - nemažas iššūkis. Kiek suprantu, šiuo metu Jums tikrai sunku, sakote: „jėgos senka“. Visų pirma, reikėtų pasirūpinti savimi. Ar turite su kuo pasidalinti tėvystės rūpesčiais? Ar padeda vyras, galbūt močiutė? Ar galite nors keletą kartų per savaitę palikti vaikus kitų priežiūrai ir užsiimti dalykais, kurie be motinystės Jums svarbūs, malonūs, teikia džiaugsmo.
Pervargusi, nusivylusi mama visada turi rūpesčių su savo vaikais. Kai būname pavargusios ir išsekusios, motinystė mums nebeteikia džiaugsmo, tai jaučia mūsų vaikai ir jie protestuoja. Pervargusios mamos, nebegali vaikų nuosekliai auklėti, o nenuoseklumas iššaukia elgesio sunkumus. Išsekusioms mamoms būdinga emocijų kaita, vaikai nebesupranta, kokių emocijų kada iš mamos tikėtis, tai mama linksma, tai labai supyksta, o dar blogiau verkia.
Prie to vaikai pripranta ir ima nebepaisyti mamų jausmų, todėl ašaromis jų nesugraudinsime. To daryti net negalima, juk mama suaugęs žmogus, kuris paguodžia, padeda.
Tik stabilizavusi savo emocinę būseną mama gali imtis vaikų elgesio „korekcijos“, tik tokiu atveju pavyks pagerinti situaciją. Būtina atkreipti dėmesį į keletą dalykų.
- Ar sūnus gauna pakankamai individualaus dėmesio? Būtina nors 15 minučių per dieną paskirti kiekvienam konkrečiam vaikui.
- Ir veikti kartu tai, kas įdomu būtent sūneliui ar dukrelei.
- Keletą kartų apkabinti kiekvieną vaiką, nusišypsoti, pasakyti gerą žodį.
- Pastebėti gerą elgesį.
- Jūsų sūnelis vis dar gyvena dabarties akimirka, sunkiai įsimena pastabas, draudimus, instrukcijas, greitai užmiršta žodinius nurodymus. Jam reikia tiesiogiai aiškinti, jei nesupranta rodyti, ko iš jo tikimasi.
Galiu suprasti, kokia neviltis apima mamą, kai lauke vaikas elgiasi neprognozuojamai, tai labai nesaugu ir vargina. Todėl labai konkrečiai planuokite ėjimą į lauką. Jei sūnelio elgesys dažniausiai ar visada toks, kokį aprašėte: „bėga, negirdi, griūva, ožiuojasi, mušasi...“, - turite eiti į lauką tik su juo vienu, negalėčiau įsivaizduoti, kaip jį galėtumėte suvaldyti išėjusi su abiem vaikučiais, juk dar reikia prižiūrėti mažąją (kai vieno vaikučio elgesys sudėtingas į lauką du vaikus turi vestis du žmonės). Jei tai darote viena, abejoju, ar pavyks kažką pakeisti, nes stebuklingų būdų nėra, elgesys keičiamas tik nuosekliu darbu.
Išeinant į lauką sūneliui trumpai ir paprastai paaiškinate, kokio elgesio tikitės. Pasakykite, kas bus, jei jis elgsis priešingai. Pavyzdžiui: „Lauke, kai aš prašau, turi eiti šalia manęs, turi ateiti prie manęs, kai aš paprašau, jei nepaklausysi, iš karto eisime namo. Ar supratai?“.
Aišku, pirmus kartus įpratęs nepaklusti vaikas, elgsis kaip visada, todėl turite būti pasiruošusi iš karto grįžti namo. Ramiai vaikui paaiškinate: „Kadangi neklausei, bėgai nuo manęs, kai paprašiau, nepriėjai, einame namo“.
Vaikas greičiausiai eiti nenorės, paimate ir parsinešate. Be pykčio. Tai kartojate tiek kartų, kol vaikas ima suprasti, kad lauke reikia mamos klausyti. Namuose jokiu būdu bent pirmą valandą neduokite vaikui jam pačios maloniausios veiklos, pavyzdžiui, neleiskite žiūrėti filmukų ar žaisti kompiuterinių žaidimų ar kokių kitų itin patinkančių dalykų, tegu žaidžia su savo įprastais žaislais.
Jei per porą mėnesių situacija nepagerės, pasikonsultuokite su psichologu, galbūt vaikiukas turi elgesio ar emocijų valdymo sunkumų. Parastai nuosekliai taikant elgesio keitimo metodus, pagerėja, tik tai turi daryti visi suaugę, kurie auklėja vaiką. Atkreipkite dėmesį ir į kitas sūnelio elgesio problemas, jas taip pat nuosekliai koreguokite.
Sėkmės, o ypač stiprybės ir kantrybės.