Sugrįžome! Nerašiau pusantros savaitės ir taip yra todėl, kad pastaroji buvo sunkesnė nei sunki, o skųstis (vėl ir vėl) visai nenorėjau. Todėl ketvirtajai savaitei einant į pabaigą iškvėpiau ir pasidžiaugiau, kad ji galiausiai baigėsi.
Pabandysiu paanalizuoti, kodėl Luknei buvo taip sunku, kodėl rytai ir dienos baigdavosi su ašaromis ir liūdesiu veide, kodėl mano vaikas, prieš tai buvęs pozityvus ir visada besišypsantis, staiga ėmė verkti daugiau nei 3 metus prieš tai sudėjus. 
Žinoma, darželis yra naujas etapas, kardinalus dienos rutinos pasikeitimas, atsiskyrimas nuo mamos. Tai suprantu ir nesitikėjau stebuklo, tačiau mano dukra jau pakankamai didelė, kad su ja galėčiau susikalbėti, ji tikrai neblogai dėsto mintis ir dažniausiai pasako, jei nutinka kažkas negero. Tačiau šįsyk susitarti nepavyko.
Nežinau ar sutapimas, ar visgi tam turėjo reikšmės dažna auklėtojų kaita - Luknę visada reikia iš anksčiau nuteikti : kokia auklėtoja jos lauks, daugiau mažiau įvardinti dienos planus. Suprantama, ji laiko nepažįsta, todėl viską aiškinamės aptardami damos įvykių eigą- pavalgysi, pažaisi, pabūsi lauke, papietausi ir aš ateisiu. "Mama, o tu tikrai ateisi? Tu visada ateini?" - klausimas per dieną nuskambantis kone 10 kartų. Luknei reikia žinoti, ji nori būti tikra tam tikrais dalykais ir liūdi, kai kažkas įvyksta ne taip. Sakysit sunku? Žinoma, nėra lengva, juk negali nuspėti visų įvykių, tačiau taip gyvename ir stengiamės, kad mūsų vaikas jaustųsi saugus tiek, kiek mes sugebame padėti. Reikalas tas, kad trečią savaitę atėjus į darželį mus pasitiko nepažįstamas veidas. Mūsų auklėtojos išėjo atostogauti ir bam - laba diena, dabar auklėtoja bus kita. Ne dieną, ne pora - dvi savaites! Dvi naujos auklėtojos. Aš nenoriu pasakyti, kad jos blogos ar kažkas ne taip - atvirkščiai, pagrindinė tų dviejų savaičių auklėtoja buvo tikrai puiki (su antrąja neteko susitikti, nes nenorėjau Luknės supainioti ir sukelti dar daugiau streso), tačiau toks netikėtas pasikeitimas pačiomis pirmomis adaptacijos savaitėmis nebuvo teigiamas - kaip jau minėjau, savaitės buvo labai sunkios. Aš tik džiaugiuosi, kad turiu galimybę dukrą pasiimti prieš pietų miegą (taip, ji dar nepasiruošusi miegot), o ką daryčiau, jei negalėčiau?! 
Nenoriu prisikalbėti, bet ši savaitė puiki! Mūsų auklėtojos sugrįžusios, visa dienos rutina grįžo į savas vėžes. Luknė visas dienas liko be ašarų! O šiandiena buvo pati geriausia iš visų mėnesio dienų - ji neverkė nei karto! Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi ja!
O rytoj svarbi diena - Luknei 3 ir vyks pirmoji gimtadienio šventė darželyje. Vaišės jau sukrautos ir laukia, kada bus nuneštos vaikams. O jums plačiau papasakosiu jau savaitgalį!
