Jei atvirai, aš nebežinau, ką gero ir pozityvaus Jums papasakoti. Mūsų darželio fronte nuotaikos liūdnos, o kartais visai juodos. Luknė išleidžia ir pasitinka mane su ašaromis. Negelbsti nei aplink bedūkstantys vaikai, nei malonios auklėtojos. Tariamės, šnekame, bandome aiškintis, bet kai tik pradedame kalbėti apie darželį, mano vaiko akyse suspindi ašaros ir ji pradeda graudintis.
Trys savaitės. Ji dar nelieka miegot pietų miego. Gal jau ir būtų likusi, bet netikėtai praėjusios savaitės pirmą dieną mus pasitiko kita auklėtoja. Galbūt viskas būtų gerai, bet Luknę reikia nuteikti iš anksto kas jos laukia, o čia - šokas: visiškai naujas ir nei karto nematytas žmogus. Visa laimė, kad auklėtoja labai pozityvi, bet dukrai tai buvo toks sukrėtimas, kad jos pasiimti teko važiuoti anksčiau susitarto laiko. Visa savaitė buvo tik šiek tiek geresnė, tačiau ketvirtadienį - o stebukle- ji pagaliau kažką suvalgė! Per pietus įveikė beveik visą karštąjį patiekalą! Atrodo smulkmena, tačiau aš pagalvojau, kad tai didis žingsnis jis į priekį... 
Deja, atėjo sekmadienio vakaras ir Luknė pasakė: aš labai nenoriu į darželį ir man ten visiškai nepatinka. Verkia širdis tai girdint, todėl pirmadienį praleidom namuose. Suprantu, kad sprendimas galbūt nebuvo pats protingiausias, kad visi pamokymai ir specialistai sako, jog nereikia pasiduoti ir tik laikas įveiks adaptaciją, tačiau šįkart pasiklioviau savo širdimi - praleidę dieną namuose ir dar kartą išsiaiškinę, kodėl visgi reikia į darželį eiti, nutarėm, kad antradienį grupėje pasirodysime po pusryčių. Abiems toks susitarimas tiko! Tad - laikau kumščius ir tikiuosi geriausio!
