Ikimokyklinio amžiaus vaikai daug ko nenori - valgyti daržovių, plautis rankų, valytis dantukų, eiti miegoti ir pan. Tėvis neretai praranda kantrybę. Ir ką bepasakytų jie, išgirsta "nenoriu". Ką daryti, kaip elgtis, jei tėvai laikosi savo, vaikas - savo. Daugelis mano, kad vaikas išaugs iš "nenoriu" ir reikia palikti jį ramybėje. Ar tikrai taip?
Konsultuoja Vilniaus šeimos psichologijos centro psichologė-psichoterapeutė Simona Pavliučenko.
Jūs taikliai pastebėjote – ikimokyklinio amžiaus vaikui labai svarbu įtvirtinti savo autonomiškumą, išmokti būti savarankiškam, išbandyti savo galias tiek mokantis naujų dalykų, tiek tikrinant ribas ir nustatytas taisykles. Tai yra normalu ir reikalinga, tačiau reikalauja tėvų tvirtybės ir kantrumo.
Tvirtybė ypač reikalinga išlaikant nustatytų taisyklių nuoseklumą – jeigu nusprendėte, pavyzdžiui, kad vaikas turi eiti miegoti nustatytą valandą (priklausomai nuo jo amžiaus ir kasdienės dienotvarkės), jis ir turi eiti miegti tą valandą, nepriklausomai nuo vaiko norų ar nenorų. Juk eina kalba apie bazinius vaiko poreikius – jo gerą fizinę savijautą, saugumo jausmą, švarą, pilnavertę mitybą ir pan.
Jeigu namų taisyklės keičiasi priklausomai nuo tėvų nuotaikos ar vaiko reakcijų – tai gali didinti vaiko nerimą, nesaugumą, nes jis nežinos, ko tikėtis iš tėvų, negalės pronozuoti būsimos veiksmų sekos. Tokiu atveju labiau tikėtina, kad nuolatinis ribų tikrinimas taps varginančia kasdienybe.
Pagalba tėvams ir vaikui gali būti aiški vaizdinė dienotvarkė (paveikslėliai, vaizduojantys kasdienes veiklas, išdėlioti kamštinėje ar magnetinėje lentoje vaikui matomoje vietoje), kur vaikas galėtų pasirinkti tam tikrus malonumus po nemėgstamų procedūrų, pavyzdžiui, išsivalius dantis pažiūrėti vieną mėgstamą filmuką, ar paklausyti pasaką.
Ikimokyklinio amžiaus vaikui nėra lengva savo galvoje išlaikyti dienos seką, numatyti kas bus po tam tikro laiko tarpo, dabarties akimirką maži vaikai dažnai gali išgyventi kaip amžinybę. Todėl aiški vaizdinė dienotvarkė gali padėti vaikui mokytis struktūros, planavimo įgūdžių.
Kitas aspektas, galintis padėti tėvams ir vaikams susitarti – tai vaiko motyvacijos didininimas. Dažnai vaikai tikrai nemato jokios prasmės nei dantų valyme, nei kitose būtinose veiklose. Čia pagalbininkais galėtų būti įvairios knygelės, pasakojančios motyvuojančias istorijas, o labiausiai - tėvų išmonė, kur atsiževelgiant į vaiko pomėgius ir charakterio ypatumus, sugalvojamas koks nors vaiką skatinantis dalykas, pavyzdžiui, istorija apie „Deimantinius dantukus“, ir kiekvieną kartą po valymosi padaroma vis stiprėjančių dantukų nuotrauka.
