Ignotas Linas ilsėjosi

Atotrūkis nuo kasdienybės

Pusantros savaitės namuose. Tiek laiko iškritęs buvo mūsų mažiausias iš darželio ritmo. Nieko rimto. Sloga, kuri išgaravo per 3dienas, bet liko namuose užsitvirtinti. O ir sau pasilengvinau gyvenimą. Pasirodo naujas ritmas, nuolatinis lėkimas ir stresas sveikatai meškos paslaugą padarė ir man. Kritau kaip lapas. Su paprasta sloga. Ir tokia būkle, kad atrodo mirsiu nei ne išlipus iš lovos. Juokinga pačiai ir nepamenu kada taip besijaučiau.
Ta pauzė buvo į naudą. Mes vėl žaidėme tik dviese. Mes skaitėme ir ugdėmes. Ir laiką leidome be skubėjimo, be lėkimo, be ašarų ir barnių. Tiesiog ramiai savo susikurtoje dienotvarkėje.
Dėlionės, knygos, žaidimai, mašinytės, ilgi pasivaikščiojimai gamtoje, saldus pietų miegas ir daug meilių akimirkų. Kartais taip gera pabūti dviese. Taip gera, kai įkvėpi oro ir supranti, kad tau nereikia įsisprausti į rėmus. Kad tu pats dėlioji dieną taip, kaip nori. Taip gera pagauti tą šypseną mažo žmogeliuko, kai jam pavyksta įdėti reikiamą dėlionės detalę į jai skirtą vietą. Taip gera, kai jis surikiuoja mašinas taip, kaip norisi jam ar išmoksta dar vieno dinozauro pavadinimą. Taip gera, kai eidamas pietų miego jau ima laukti grįžtančio brolio ar sesės. Ir taip gera, kai jis kartoja "rytoj neisiu dar į darželį, dar žaisim kartu, bučiuosimės, myluosimės ir skaitysim knygas". 
O rytoj. Nauja diena, ir bandymas grįžti į darželį, kuris tikiuosi baigsis be įžangos su ašarom.