Ar sunku nubrėžti leistino elgesio ribas? Patarimai, kurie galbūt pravers

Ar sunku nubrėžti leistino elgesio ribas? Patarimai, kurie galbūt pravers

23. Sep 14:33 Ever Ever

Ar jums matytas vaizdas kieme, kuomet tėvai išėję į lauką su vaiku, bando jį sulaikyti, kai jis dideliu greičiu lekia į judrią gatvę su dviračiu. Vaikui patinka apžiūrinėti gatvėje stovinčias mašinas ir jis tarytum negirdi kaip išsigandę tėvai ir kaimynai šaukia: „Atsargiai mašina atvažiuoja – važiuok ant šaligatvio!“.

Tėvai sutrikę ir susigėdę, kad jų vaikas taip elgiasi. Priėję prie vaiko tyliai pabumba apie taisyklių laikymąsi, kad taip daryti negalima, paprašo eiti važinėtis, kur nėra tiek mašinų, pagarsina, kad atims dviratį, tačiau vaikas regis nieko neišgirsta.

Kodėl?

Vaikui BŪTINA nubrėžti aiškias leistino elgesio ribas. Ypač tai aktualu tėvams, auginantiems raidos sutrikimų turinčius vaikus. Aiškios ribos ir taisyklės padeda vaikui jaustis saugiai. Leistino elgesio ribas turėtume aptarti prieš eidami į lauką, o ne kai jau turime nepageidaujamą elgesį. Brėžiant leistino elgesio ribas svarbu laikytis kelių taisyklių: jūs nenurodinėjate, o aiškiai vaikui pasakote ką dabar veiksime, kokių taisyklių laikysimės ir svarbiausia KODĖL taip darysime. Jeigu žinote, kad vaikas atsidūręs kieme skubės važiuoti į judrią gatvę, duodami dviratį perspėkite vaiką, kad dabar važiuosime pasivažinėti į mišką. Grįžę galėsime kieme saugiai apžiūrėti mašinas, NES dabar kaimynai grįžta po darbo, todėl labai daug mašinų ir tau nesaugu važinėtis kieme. Jeigu tu lėksi į gatvę, aš turėsiu paimti tavo dviratį, nes tai yra nesaugu.

Viskas. Vaikui nubrėžta leistino elgesio riba ir dabar jau jis gali pasirinkti kaip elgsis.

Kas čia svarbiausia: jūs nešaukiate, negąsdinate, o tiesiog ramiu ir draugišku tonu perspėjate vaiką ir LAIKOTĖS SAVO ŽODŽIO.

Jeigu vaikas pasirenka vis tiek lėkti į gatvę, jūs grįžtate, paimate dviratį ir parnešate jį namo. Į vaiko prieštaravimus ir verkimą ramiu ir paguodžiančiu tonu atsakote: suprantu, kad nori važinėtis gatvėje, bet kaip mes ir kalbėjome, tai nesaugu dėl mašinų. Galėsime pabandyti važiuoti dar kartą, grįžę po pasivaikščiojimo miške. Labai svarbu, kad vaikas žinotų, kada jis vėl galės pabandyti ir kad tai nėra bausmė visam laikui.

Jeigu vaikas toliau protestuoja, verkia ir pan. stenkitės daugiau nebekomentuoti, tik trumpai parodyti empatiją atsakydami „Taip, suprantu, kad tu nusiminei“.

Labai svarbu, kad laikytumėtės savo žodžio. Jeigu vaikas žino, kad, galbūt, jam pavyks išsisukti, jis būtinai bandys ir tikrins jūsų pasiryžimą.

Taip pat nereiktų daugžodžiauti. Na įsivaizduokime „Mindaugėli nevažiuok į gatvę! Mindaugai ką tau sakiau! Nevažiuok į gatvę! Atvažiuoja mašina – traukis į šoną! Einam dabar į mišką! Atimsiu tavo dviratį, jeigu neklausysi! Ar girdi?!“.

Ne, jis jūsų negirdi. Kodėl? Visų pirma jis užsiėmęs smagia veikla. Visų antra jis žino, kad jūs nebūtinai pasiryšite atimti dviratį, nes tuomet turėtumėt prie kaimynų atlaikyti jo verkimą ir reikalavimą grąžinti dviratį. Taip pat jis puikiai žino, kad jeigu ir ryšitės atimti dviratį, tai dar užtruks ir jis spės pasivažinėti.

Jūsų žodžius visada turi lydėti veiksmas. Visada. Jūs pasivejate vaiką. Sustabdote jį ir griežtu, tačiau draugišku ir ramiu, tonu primenate „Mes susitarėme nevažiuoti gatvėje ir dabar einame į mišką“. Jeigu vaikas vis tiek neina su jumis, jūs vėl pasivejate jį ir pasakote „Man labai gaila, tačiau tu nesilaikai mūsų susitarimo, todėl dviratį parnešime namo“. Atimate dviratį ir parnešate namo. Labai svarbu, kad vaikas žinotų, kad jis pasirinko sulaužyti susitarimą ir todėl dabar jis pats turi sulaukti pasekmių. JIS PASIRINKO. Kitą kartą jis galės pasirinkti bendradarbiavimą su jumis.

Kaimynai žiūri į jūsų rėkiantį ir šaukiantį vaiką? Tikrai nemalonu. Bet tikrai neverta sukti sau dėl to galvos, jūs turite rūpintis savo vaiku.

Stenkitės, kad ši situacija neišvestų jūsų iš kantrybės. Suprantama, kad jūsų nuotaika subjuro, bet reikėtų pabandyti išlaikyti draugišką atmosferą ir nebausti vaiko, o draugiškai pasiūlyti kitą veiklą ir smagiai į ją įsitraukti. Vaikas turi suprasti, kad jūs ne jo baudėjas, o draugas, kuris rūpinasi jo saugumu.

Būtų nuostabu, jeigu vakare pavyktų sukurti ir papasakoti istoriją apie berniuką, kuris neklausė tėvelių ir važiavo į gatvę bei aptarti su vaiku, kodėl tas berniukas taip elgėsi ir kodėl tai pavojinga, tuomet pamoka būtų tikrai išmokta.