Toli gražu nesu pareigingiausia tekstų rašytoja, manau, kad vieną tekstą pagal savaites lieku skoloj, bet gal nieko tokio?
Įdomus tas mūsų adaptacinis laikotarpis su ta įsiterpusia korona, bet geresnis, nei galėjau įsivaizduoti. Manau, kad jis mums praėjo puikiai. Mums, tai visai šeimai, ne tik Adomui. Turėjom tik vieną dieną, kada buvo sunku, bet po pietų pasiėmiau linksmą, kaip niekada.
Apie viską jau buvau papasakojusi, dabar lieka pietų miego istorija. Pietų miego ir čiulptuko.
Čiulptuką Adomas naudoja nuo gimimo, bet tik leliukas būdamas turėjo jį dienos metu, paaugus jis liko tik miegui. Sauskelnių atsisakė akimirksniu, daug dalykų padarė išvis be jokių problemų, tad čiulptuką palikau paskutinį dalyką, kurio atsisakyti nusprendžiau iki antrojo gimtadienio. Galėjom daug anksčiau, bet galvojom, kad vienu metu ir sauskelnės, ir čiulptukas, ir darželis bus tiesiog perdaug, o ir mums labai lengva - įdedi ir užmiega. Nusprendėm, kad kai bus darželyje pripratęs ne tik būti, bet ir miegoti, nebus streso - pradėsim atpratinti.
Tas pirmasis mėnesis išvis ne toks, kaip tikėjomės. Auklėtojos sirgo ilgiau, nei dvi savaites, pavaduojančios vis žadėjo, kad galės linkti vieną dieną miegot, paskui kitą, tai kaip ir nenutrauksi… Pažadai neišsipildė, ir vėl, jei būtumėm žinoję, kad dar tikrai nemiegos darželyje, būtumėm tą atpratinimo procesą pradėję namie. Bet.
Iššauso ta diena, kai grįžo auklėtoja ir gavom leidimą pasilikti. Dieną prieš nupirkom naują čiulptuką, pagaliau nupirkom reiktų sakyti, nes vis neprisiruošdavom. O neprisiruošdavom dėl to, kad visada pirkdavom Bibs firmos, jų bet kur nerasi, reikia parsisiųsti iš kito miesto. Paskutinį naudojom tikrai ilgiau, nei reikėtų, jie naudojant išdidėja, o trečiasis Bibs numeris ir taip didelis. Na ir tą dieną prieš pasilikimą miegoti prisiruošiau, nuėjau tiesiog į Norfą ir nupirkau. Pasirinkimas ten tik vienas ir tas čiultukas tokiu kirstu galu, visai kitoks, nei mūsiškis. Vakare užmigo su juo, bet labai nenorėdamas. Ryte į darželį visą miego amuniciją susikrovėm ir naująją “tiūtę” įsidėjom. Dienos pabaigoje auklėtoja pasakodama įspūdžius sakė, kad valandą laiko verkė ir neėmė. Kitą dieną pusvalandį ir irgi neėmė. O kadangi namie mes davėm irgi tą naująją - neėmė taip pat. Taigi tik dabar, kai jau įpusėjo antra miegojimo savaitė darželyje, kai net namie daugiau ir nebeėmė tos tiūtės, o kelis kartus norėjo, ieškojo po pagalve ir panašiai (bet be ašarų ir isterijų, kaip tikėjomės), aš supratau, kad tas mano naujo čiulptuko nupirkimas, formos pakeitimas, sutapo su tuo netyčiniu atsisakymu. Juk būna mamos nukerpa galą, skylutes padaro, tai formai pasikeitus - vaikas atsisako. Mes to nedarėm, bet nupirkę naują pasiekėm to paties - nebereikia. Na tiesiog tobula. Jokio streso, jokio verkimo, jokio rūpesčio. Antrasis gimtadienis jau tuoj, o mes jau kalnus nuvertę, visus darbus atlikę. Tiesa, liko dar vienas - pasilikimas visai visai dienai. Kolkas nėra dar vienos auklėtojos darželyje, tad to padaryti negalime. Tikiuosi, kad iki grįžimo į darbą viskas įsivažiuos į įprastas darželio vėžes.
Tai tokia ta istorija. Keli tekstai auklėtojos akimis, kuriomis negaliu nematyti, o keli, kaip mamos, nes juk visi specialistai dirba savo darbą ir dirba puikiai, ko daugiau benorėt. Nebent padėkot. Tai ir pasakojasi daugiau jau iš mamos pusės.
Tai dėkoju darželiui, dėkoju Mamyčių klubui, dėkoju už galimybę rašyti ir mintimis pasidalinti. Dėkoju savo vaikui, kad jis mūsų šeimoje. Tikiuosi, kad skaityti buvo įdomu, naudinga ir informatyvu.
O dabar dar vienas ačiū, lygiai taip pat pavėluotas, Mamyčių klubui už dovanas. Nerealias tikrai. Adomui knygos rungtyniauja pirmoje vietoje su mašinom. Jis niekada neatsibunda ir nenueina miegoti jų nepavartęs ir aš tuo labai didžiuojuos. Kad tik taip kuo ilgiau arba visada būtų.
Dėkojam už kanceliarines priemones, kurios saugiai lauks stalčiuke iki reikiamo amžiaus ir už knygas.
Pirmoji - pratybų sasiuvinis su lipdukais (o jam lipdukai VAU!), kolkas pavartymui ar paklijavimui, o vėliau - mokymuisi. Antroji, mums pažįstama. Adomas lankė užsiėmimus “Family lab academijoje” ir su šios knygos bendraautore Indre Neimante puikiai sutarė. Retai kada pažiūriu kas mane instagrame seka, bet kažkada peržvelgiau ir radau Indrę, galvoju, kas ji tokia? Ogi pasižiūriu Adomo mokytoja stebi mano kasdienybę, tai dar labiau savesnė ir mielesnė širdžiai pasidarė. Tiesa, lankėmės, ne tik užsiėmimuose studijoje, bet ir jų organizuojamuose viešuose renginiuose, Adomui jie net labiau patiko, studijoj dviejų apsilankymų taip ir neišnaudojom. Va o tie visi užsiėmimai, kaip lenktynės, bėgimai jau yra mūsų šeimos stilius.
Artėja šaltasis metų laikas, tad jei neturite galimybės apsilankyti “Family lab academy” gyvuose užsiėmimuose, nusipirkite knygą ir tokia pat veikla, tik jau paruošta jūsų pačių, užsiimkite savo namuose. Nes mes tai tikrai taip darysim! Gėda būtų nedaryt, turint tokią knygą panosėj.
Dar kartą ačiū!
Gerų visų mokslo metų, man jau kažkaip širdyje artėjančių švenčių, pasiekimų , iššūkių ir nutikimų!
Iki kitų kartų :)
