Ne tokia kaip visi...

Kitiems tai atrodo kaip klaida, sugadinusi man gyvenimą. Bet man tai – vienintelis teisingas dalykas, padaręs mano gyvenimą prasmingu ir vertu gyventi.

Manęs nemėgo niekas

Motina mane paliko, kai man buvo vos dveji. Niekada jai negalėjau to atleisti ir dar dabar gyvenu nešiodama pyktį širdyje. O taip sunku su juo gyventi. Bet atleisti jai negaliu. Dar ne laikas. Patekau į vaikų namus, o po metų – į kitus. Nesijaučiau mylima.

Viską teko daryti savo jėgomis. Tai labai sunku. Manęs nemėgo niekas. Nei globos namų vaikai, nei darbuotojai, nei klasiokai. Ir kas galėjo mėgti, juk buvau akiniuota bjauri mergaitė, kuri tik sėdėjo įsikniaubus į knygas ir nemokėjo bendrauti. Bijojau kalbinti žmones, su manim nežaidė vaikai, kabinėjosi darbuotojai.

Patikau tik etikos ir lietuvių kalbos mokytojams, nes tai vieninteliai dalykai, kurie man patiko ir labai sekėsi. Tai buvo kitas pasaulis, kuris atrodė sutvertas būtent man. Stengiausi perprasti žmones, supratau, kuo aš nuo jų skyriausi. Ėmiau lankyti kovų menų „ninjutsu“ būrelį, kur pasijutau sava, saugi ir suprantama.

Norėjosi numirti

Bet greit viskas pasikeitė. Atsitiko tai, kas pakeitė mano gyvenimą, pavertė jį, iš vienos pusės, skaudžiu, o iš kitos – džiaugsmingu. Ir privertė mane nuolat meluoti. Vieną žiemos vakarą einant iš treniruotės pro statybvietę mane užkalbino vyras ir paprašė pinigų. O pinigų aš niekad neturėjau, todėl labai išsigandau, kai jis ėmė greit artintis prie manęs.

Buvau silpna, nemokėjau apsiginti. Ir jis mane išprievartavo. Tai buvo siaubinga, niekada nebuvo taip baisu, kaip tąkart. Jaučiausi purvina, norėjau numirti. Grįžau namo. Niekas nieko nepastebėjo, niekam nerūpėjo, kas man nutiko. O aš niekam į akis nelindau.

Tyliai viską paslėpiau savyje, tik rašiau ir rašiau. Be galo mėgau rašyti, bet tada nepaleidau šratinuko iš rankų. Visą skausmą ir baimę atidaviau popieriui. Sąsiuvinys tapo geriausiu draugu. Nepaleisdavau jo iš rankų net miegodama, kad tik kas nesužinotų mano paslapties. Bijojau visų vyrų, visų vaikinų. Gyvenau bijodama kiekvieno kampo.

Prasidėjo nuolatinis melas

Vasario 27 dieną supratau, kad kažkas ne taip. Mėnesinės vėlavo. Susiradau taupyklę. Iškrapščiau ją ir nusipirkau du nėštumo testus. Bijojau to, ką pamatysiu. Testai buvo teigiami. Galva apsvaigo, lyg kas būtų į ją akmenį paleidęs. Žnektelėjusi ant lovos ilgai verkiau. Negalėjau patikėti, kad tai tiesa.

Tuomet man buvo tik 15 m. Vėliau apie tai pasakiau darbuotojams. Prasidėjo riksmai, kaltinimai ir nuolatinis verkimas naktimis, kai niekas nemato. Dieną būdavau lyg statula, be jausmų, šalta. O viduje viskas virte virė.

Prasidėjo nuolatinis melas, nes nenorėjau atskleisti savo paslapties, nenorėjau vėl visko prisiminti, todėl melavau visiems. Net tiems, kuriais atrodo tikrai galėjau pasitikėti.

Mylėjau po širdimi augantį vaiką. Tikėjau, kad niekas negalės jo iš manęs atimti. Pasiryžau apsaugoti savo vienintelį turtą. Darbuotojai siūlė įvairiausius baisius variantus; abortą, atiduoti kūdikį į kūdikių globos namus. Bet aš griežtai pasakiau „ne“.

Meldžiau, kad gimtų sveikas

Tuomet supratau, kad turiu būti stipri, kad ir kas nutiktų, nes tik aš galėjau apsaugoti tą mažą vaikutį savo viduje. Iš manęs bandė atimti viską, bet aš kovojau. Buvau perkelta į „Motinos ir vaiko globos namus“, kur dabar ir gyvenu.

Gyvenu iš labdaros. Rinkau drabužėlius, geri žmonės padovanojo man vežimėlį. Prasidėjo laukimas. Žinojau, kad pagimdysiu dukrytę, nujaučiau tai, ir visa širdimi meldžiau, kad vaikelis gimtų sveikas.

Pagaliau spalio 15 dieną, 23 val.30 min. pagimdžiau dukrytę. Pavadinau ją Olivija. Tada ir prasidėjo geriausios mano gyvenimo dienos, pilnos laimės ir džiaugsmo. Mokiausi dešimtoje klasėje nuotoliniu būdu ir ją pabaigiau. Džiaugiausi kiekvienu dukrytės dantuku, nauju garsu, žodžiu, judesiais.

Džiaugiuosi kiekviena diena

Dabar man jau septyniolika, o dukrytei – 9 mėnesiai. Ji turi keturis dantukus, ropoja, vaikšto įsikibusi viena rankyte, moka tarti „tet“, „mam“, „ate“, „dede“. Ji yra pats didžiausias mano turtas.

Gyvename iš to, ką duoda geri žmonės, ir džiaugiamės kiekviena diena. Dabar jau moku apsiginti, bet vis dar bijau vyrų, atokių vietų.

Dabar, kai pagaliau kažkam papasakojau savo istoriją, man pasidarė lengviau. Tuo pačiu noriu paprašyti visų gerų žmonių pagalbos. Net ir maža jūsų pagalba mums reiškia be galo daug.

Gyvenu tikėdama, kad galbūt pavyks susitvarkyti savo gyvenimą ir duoti dukrytei tai, apie ką aš net pasvajoti negalėjau.

Tai yra tai, dėl ko aš gyvenu...

Olivijos mamytė Santa