Ne tokia kaip visi...

Ne tokia kaip visi...

30. Jul 2009, 00:00

 

Kitiems tai atrodo kaip klaida, sugadinusi man gyvenimą. Bet man tai – vienintelis teisingas dalykas, padaręs mano gyvenimą prasmingu ir vertu gyventi.

 

Manęs nemėgo niekas

 

Motina mane paliko, kai man buvo vos dveji. Niekada jai negalėjau to atleisti ir dar dabar gyvenu nešiodama pyktį širdyje. O taip sunku su juo gyventi. Bet atleisti jai negaliu. Dar ne laikas. Patekau į vaikų namus, o po metų – į kitus. Nesijaučiau mylima.

 

Viską teko daryti savo jėgomis. Tai labai sunku. Manęs nemėgo niekas. Nei globos namų vaikai, nei darbuotojai, nei klasiokai. Ir kas galėjo mėgti, juk buvau akiniuota bjauri mergaitė, kuri tik sėdėjo įsikniaubus į knygas ir nemokėjo bendrauti. Bijojau kalbinti žmones, su manim nežaidė vaikai, kabinėjosi darbuotojai.

 

Patikau tik etikos ir lietuvių kalbos mokytojams, nes tai vieninteliai dalykai, kurie man patiko ir labai sekėsi. Tai buvo kitas pasaulis, kuris atrodė sutvertas būtent man. Stengiausi perprasti žmones, supratau, kuo aš nuo jų skyriausi. Ėmiau lankyti kovų menų „ninjutsu“ būrelį, kur pasijutau sava, saugi ir suprantama.

 

Norėjosi numirti

 

Bet greit viskas pasikeitė. Atsitiko tai, kas pakeitė mano gyvenimą, pavertė jį, iš vienos pusės, skaudžiu, o iš kitos – džiaugsmingu. Ir privertė mane nuolat meluoti. Vieną žiemos vakarą einant iš treniruotės pro statybvietę mane užkalbino vyras ir paprašė pinigų. O pinigų aš niekad neturėjau, todėl labai išsigandau, kai jis ėmė greit artintis prie manęs.

 

Buvau silpna, nemokėjau apsiginti. Ir jis mane išprievartavo. Tai buvo siaubinga, niekada nebuvo taip baisu, kaip tąkart. Jaučiausi purvina, norėjau numirti. Grįžau namo. Niekas nieko nepastebėjo, niekam nerūpėjo, kas man nutiko. O aš niekam į akis nelindau.

 

Tyliai viską paslėpiau savyje, tik rašiau ir rašiau. Be galo mėgau rašyti, bet tada nepaleidau šratinuko iš rankų. Visą skausmą ir baimę atidaviau popieriui. Sąsiuvinys tapo geriausiu draugu. Nepaleisdavau jo iš rankų net miegodama, kad tik kas nesužinotų mano paslapties. Bijojau visų vyrų, visų vaikinų. Gyvenau bijodama kiekvieno kampo.

 

Prasidėjo nuolatinis melas

 

Vasario 27 dieną supratau, kad kažkas ne taip. Mėnesinės vėlavo. Susiradau taupyklę. Iškrapščiau ją ir nusipirkau du nėštumo testus. Bijojau to, ką pamatysiu. Testai buvo teigiami. Galva apsvaigo, lyg kas būtų į ją akmenį paleidęs. Žnektelėjusi ant lovos ilgai verkiau. Negalėjau patikėti, kad tai tiesa.

 

Tuomet man buvo tik 15 m. Vėliau apie tai pasakiau darbuotojams. Prasidėjo riksmai, kaltinimai ir nuolatinis verkimas naktimis, kai niekas nemato. Dieną būdavau lyg statula, be jausmų, šalta. O viduje viskas virte virė.

 

Prasidėjo nuolatinis melas, nes nenorėjau atskleisti savo paslapties, nenorėjau vėl visko prisiminti, todėl melavau visiems. Net tiems, kuriais atrodo tikrai galėjau pasitikėti.

 

Mylėjau po širdimi augantį vaiką. Tikėjau, kad niekas negalės jo iš manęs atimti. Pasiryžau apsaugoti savo vienintelį turtą. Darbuotojai siūlė įvairiausius baisius variantus; abortą, atiduoti kūdikį į kūdikių globos namus. Bet aš griežtai pasakiau „ne“.

 

Meldžiau, kad gimtų sveikas

 

Tuomet supratau, kad turiu būti stipri, kad ir kas nutiktų, nes tik aš galėjau apsaugoti tą mažą vaikutį savo viduje. Iš manęs bandė atimti viską, bet aš kovojau. Buvau perkelta į „Motinos ir vaiko globos namus“, kur dabar ir gyvenu.

 

Gyvenu iš labdaros. Rinkau drabužėlius, geri žmonės padovanojo man vežimėlį. Prasidėjo laukimas. Žinojau, kad pagimdysiu dukrytę, nujaučiau tai, ir visa širdimi meldžiau, kad vaikelis gimtų sveikas.

 

Pagaliau spalio 15 dieną, 23 val.30 min. pagimdžiau dukrytę. Pavadinau ją Olivija. Tada ir prasidėjo geriausios mano gyvenimo dienos, pilnos laimės ir džiaugsmo. Mokiausi dešimtoje klasėje nuotoliniu būdu ir ją pabaigiau. Džiaugiausi kiekvienu dukrytės dantuku, nauju garsu, žodžiu, judesiais.

 

 

Džiaugiuosi kiekviena diena

 

Dabar man jau septyniolika, o dukrytei – 9 mėnesiai. Ji turi keturis dantukus, ropoja, vaikšto įsikibusi viena rankyte, moka tarti „tet“, „mam“, „ate“, „dede“. Ji yra pats didžiausias mano turtas.

 

Gyvename iš to, ką duoda geri žmonės, ir džiaugiamės kiekviena diena. Dabar jau moku apsiginti, bet vis dar bijau vyrų, atokių vietų.

 

Dabar, kai pagaliau kažkam papasakojau savo istoriją, man pasidarė lengviau. Tuo pačiu noriu paprašyti visų gerų žmonių pagalbos. Net ir maža jūsų pagalba mums reiškia be galo daug.

 

Gyvenu tikėdama, kad galbūt pavyks susitvarkyti savo gyvenimą ir duoti dukrytei tai, apie ką aš net pasvajoti negalėjau.

 

Tai yra tai, dėl ko aš gyvenu...

 

Olivijos mamytė Santa

 

29. Dec 2009, 16:21

Mes begalo dziaugemes tais pirmais zingsniukais, kaip pingviniuke krypuoja, net pagavom nuotrauka kai ji viena ejo, bet kadangi labai greitai tj truputi vaizdas susiliejo😀jus taip pat su sventem😀

29. Dec 2009, 00:53

Įsivaizduoju kaip smagu jum buvo matyti tuos žingsniukus 😉 kai maniškis pradėjo t.p.labai džiaugėmės 😛

29. Dec 2009, 00:18

Pirmieji žingsneliai....Pati geriausia dovana tėveliams!! 😀 😉 Su šventėmis jus!😉 🌷

28. Dec 2009, 23:39

Kaip smagu kad jau pirmus zingsnelius zengė valio : )
o jau nuotraukyte tj jau grozys : )

28. Dec 2009, 14:28

Pirmi zingsneliai!!!Valio!!!Tikrai nuostabi dovana teveliams😀

27. Dec 2009, 22:43

ai kokia ziemiska nuotrauka 😉 grazu

27. Dec 2009, 22:28

Labai smagu džiaugtis tokiais mažylės pasiekimais😀 Nuotrauka tokia faina - mažylė kažką labai labai įdomaus pamatė😀

27. Dec 2009, 21:30

sveikinimai su zingsniukais. tikrai nepamisit datos, kada zengti pirmi zingsniukai.

27. Dec 2009, 20:37

grazu...

11. Jan 2010, 11:00

http://www.withcialis.com/">cialis [url="http://www.withcialis.com/"]cialis[/url] http://www.withcialis.com/ =-DD

01. Dec 2009, 18:53

geresnes mamos ne negaliu issivaizduoti,saunuole.noreciau lb padeti,bet gyvenu uzsieny=(

25. Nov 2009, 18:31

SEKMES TAU ir drasos as tavo vietoje susirasciau ta vyra ir gerokai trinkteleciau o po to idiuciau policijai !

25. Oct 2009, 11:36

Tu tikrai labai stipri. Esi pati geriausia mama.

04. Oct 2009, 16:16

Sveikutes, as ziaugiuosi kad tu toke stipri,ir kad nepasidavei,kai tau buvo sunku,as irgi esu naslaite,ir turiu dukryte,kur labai myliu,jei jau 9men.as zynau koks yra jausmas aukti be mamos,laikikites sekmes jums

30. Sep 2009, 22:53

nu saunuole mamyte,tai nera net ka bepridurti😀linkiu begalines sekmes😀

21. Sep 2009, 09:58

Zinai tu saunuole as pasigimdziau dvynukus zinodama kad auginsiu viena taip ir auginau iki 4.5metuku neturejau kas man pades mamyte sirgo tety jau buvau palaidojusi , bet visada tikejau , kad mano vaikai tures tety . Taip as sutikau zmogu keistom aplinkybem , daug sutapimu ir bendro turime mes gime ta pacia diena , mano mama Janina ir jo mama Janina ir visko daug daug jau kartais mes net nekalbam nes suprantam is zvilgsnio . Mano vaikai ji vadina teciu ir patys taip eme vadinti nes as buvau nutarusi . kad vaikai vadins taip kaip to bus vertas mano vyras , niekada nesakiau , kad ji vadintu teciu si varda reikia uzsitarnauti . Jis ji uzsitarnavo todel mes laukemes dar vaikelio as esu pagerbta tarp vyru jie mane myli ir as juos visus myliu . Linkiu tau sekmes ir tikiuosi , kad tu busi stipri nes gyveni del dukrytes , o tai jau gerai .

20. Sep 2009, 11:40

saunuole mamyte,daug daug stiprybes tau,ir gerai ir sveikai augti tavo mazajai mergytei.

18. Sep 2009, 15:16

Ašarų pilnos akys...... ir iš kur tiek mamytė turi stiprybės? tikra šaunuolė, nerealiai....

1 2 3 4