Mylėkime gyvenimą!

Atsiradusi nauja rubrika ir mane paskatino parašyti savo išgyvenimus apie ta, kad auginame kitokią nei visi vaikeliai dukrytę.

Vyko kažkoks vidaus mušis

Dukrytė buvo labai laukiama šeimoje, nėštumas gal ir nebuvo iš lengvesnių, bet atlikti įvairūs tyrimai rodė, jog nešioju sveiką kūdikėlį. Gimus mergytei šeimai tai buvo didžiulė šventė. Tik gimus,ji jau šypsojosi, tapo mano gyvenimo saulute.

Po paros viskas pasikeitė. Išvežus dukrytę eiliniam patikrinimui, man jos nebegrąžino. Daktaras pasakė, jog kažkas negerai mūsų mergaitei, vaikas blėsta ir reik skubiai vežti į Santariškes.

Pamiršau, jog esu tik para po gimdymo (ir siūta), apsivilkusi tik chalatu pasiprašiau kartu važiuoti į Vilnių. Greitosios gydytojai nenorėjo manęs imti esą nukraujuosiu ir pan. Vyras paskambino mano pusseserės vyrui, jie net nedvejodami sutiko mane vežti į Vilnių pas dukrą.

Vilniuje sekė tolimesni tyrimai, kur ir buvo nustatyta triburio vožtuvo atrezija – atvirkštinė širdies kraujagyslių kraujotaka. Dukra skubiai buvo ruošiama pirmai operacijai, iš viso planuojamos buvo trys operacijos. Tuo metu išgyventi jausmai, buvo kažkoks vidaus mušis, atrodė, jog išprotėsiu, gimdavo mintys: už ką man tai? kodėl visą tai palietė mūsų šeimą?

{pic:1}

Bet kuo toliau, tuo mes tapdavome vis stipresni, tarsi komanda ir kai reanimacijoje paėmiau dukrytei už rankytės, supratau – mes tai ištversim. Kai šeimą paliečia panašūs dalykai, tik tada supranti gyvenimo vertę, šeimos vertybes. Mudviejų santykiai su vyru po šios nelaimės tapo itin šilti.

Kai dabar viską prisimenu, skruostais bėga ašaros, vien pagalvojus, jog galėjau ir vis dar galiu jos netekti, bet tokias mintis stengiuosi vyti šalin. Apsikabinu dukrytę ir toliau neriame į mūsų vaikišką kasdienybę. Neįsivaizduoju, kaip jos galėčiau nelepinti, žaisti jos mėgiamus žaidimus, pūsti jos mylimus burbulus. Skaudžiausia buvo, kad kai kurie žmonės iš mūsų bėdos tyčiojosi ir užgauliojo tarsi džiūgaudami.

{pic:2}

Jei netikėsim, tad kam gyventi?

Už pusantrų metų mūsų laukia paskutinė Fonteno operacija, atrodo, lyg susitaikėm, bet žinau, jog su ašarojančia širdimi išlydėsiu savo skruzdėlytę į operacinę ir kai vėl ją lankysiu reanimacijoje, apraizgytą laidais.

Bet grįžimas iš ten atperka visas ašaras, žinoma, nelengvas tas pooperacinis laikas, bet dukrytė stipri ir žinau, jog eisime kartu į pirmą klasę, lauksiu jos grįžtant iš šokių, verksime abi dėl jos pirmos nelaimingos meilės, bei žinau, jog kažkada tėvelis ją ves prie altoriaus. Tikiu tuo, nes jei netikėsim, tad kam gyventi?

Džiaugiuosi, jog galėjau jums išpasakoti išgyventus jausmus, net nuriedėjo ne viena ašara berašant. Bet man neliūdna, mes džiaugiamės kiekviena diena, tobulėjame. Gaila, jog negalim lankyti kol kas darželio, nes negalime dažnai sirgti ir pavargti, bet stengiamės lavintis namuose, bandome pažinti skaičiukus, raideles, puikiai jau mokame naudotis kompiuteriu.

Mūsų neįgalumą išduoda mažas svoris ir kartais mėlynuojantis veidukas. Tada stengiamės pagulėti, bet po to kaip niekur vėl žaidžiame ir džiaugiamės.

Mylėkime gyvenimą ir džiaukimės tuo, ką jis mums duoda.

Deimantė su šeima