Atsiradusi nauja rubrika ir mane paskatino parašyti savo išgyvenimus apie ta, kad auginame kitokią nei visi vaikeliai dukrytę.
Vyko kažkoks vidaus mušis
Dukrytė buvo labai laukiama šeimoje, nėštumas gal ir nebuvo iš lengvesnių, bet atlikti įvairūs tyrimai rodė, jog nešioju sveiką kūdikėlį. Gimus mergytei šeimai tai buvo didžiulė šventė. Tik gimus,ji jau šypsojosi, tapo mano gyvenimo saulute.
Po paros viskas pasikeitė. Išvežus dukrytę eiliniam patikrinimui, man jos nebegrąžino. Daktaras pasakė, jog kažkas negerai mūsų mergaitei, vaikas blėsta ir reik skubiai vežti į Santariškes.
Pamiršau, jog esu tik para po gimdymo (ir siūta), apsivilkusi tik chalatu pasiprašiau kartu važiuoti į Vilnių. Greitosios gydytojai nenorėjo manęs imti esą nukraujuosiu ir pan. Vyras paskambino mano pusseserės vyrui, jie net nedvejodami sutiko mane vežti į Vilnių pas dukrą.
Vilniuje sekė tolimesni tyrimai, kur ir buvo nustatyta triburio vožtuvo atrezija – atvirkštinė širdies kraujagyslių kraujotaka. Dukra skubiai buvo ruošiama pirmai operacijai, iš viso planuojamos buvo trys operacijos. Tuo metu išgyventi jausmai, buvo kažkoks vidaus mušis, atrodė, jog išprotėsiu, gimdavo mintys: už ką man tai? kodėl visą tai palietė mūsų šeimą?
{pic:1}
Bet kuo toliau, tuo mes tapdavome vis stipresni, tarsi komanda ir kai reanimacijoje paėmiau dukrytei už rankytės, supratau – mes tai ištversim. Kai šeimą paliečia panašūs dalykai, tik tada supranti gyvenimo vertę, šeimos vertybes. Mudviejų santykiai su vyru po šios nelaimės tapo itin šilti.
Kai dabar viską prisimenu, skruostais bėga ašaros, vien pagalvojus, jog galėjau ir vis dar galiu jos netekti, bet tokias mintis stengiuosi vyti šalin. Apsikabinu dukrytę ir toliau neriame į mūsų vaikišką kasdienybę. Neįsivaizduoju, kaip jos galėčiau nelepinti, žaisti jos mėgiamus žaidimus, pūsti jos mylimus burbulus. Skaudžiausia buvo, kad kai kurie žmonės iš mūsų bėdos tyčiojosi ir užgauliojo tarsi džiūgaudami.
{pic:2}
Jei netikėsim, tad kam gyventi?
Už pusantrų metų mūsų laukia paskutinė Fonteno operacija, atrodo, lyg susitaikėm, bet žinau, jog su ašarojančia širdimi išlydėsiu savo skruzdėlytę į operacinę ir kai vėl ją lankysiu reanimacijoje, apraizgytą laidais.
Bet grįžimas iš ten atperka visas ašaras, žinoma, nelengvas tas pooperacinis laikas, bet dukrytė stipri ir žinau, jog eisime kartu į pirmą klasę, lauksiu jos grįžtant iš šokių, verksime abi dėl jos pirmos nelaimingos meilės, bei žinau, jog kažkada tėvelis ją ves prie altoriaus. Tikiu tuo, nes jei netikėsim, tad kam gyventi?
Džiaugiuosi, jog galėjau jums išpasakoti išgyventus jausmus, net nuriedėjo ne viena ašara berašant. Bet man neliūdna, mes džiaugiamės kiekviena diena, tobulėjame. Gaila, jog negalim lankyti kol kas darželio, nes negalime dažnai sirgti ir pavargti, bet stengiamės lavintis namuose, bandome pažinti skaičiukus, raideles, puikiai jau mokame naudotis kompiuteriu.
Mūsų neįgalumą išduoda mažas svoris ir kartais mėlynuojantis veidukas. Tada stengiamės pagulėti, bet po to kaip niekur vėl žaidžiame ir džiaugiamės.
Mylėkime gyvenimą ir džiaukimės tuo, ką jis mums duoda.
Deimantė su šeima
Viskas bus gerai,svarbiause tikejimas,linkim styprybes ir vienas kito palaikimo.
Jetau kaip susigraudinau... Laikykites visi kartu,pamatysi, su laiku tavoji SKRUZDELYTE😀 pralenks visus!
viskas bus okiai😀, tikiu tuo. stiprybes, mergaitė lyg princėsė😀
Skaitydama nubraukiau ne viena asra( na ne man tokie pasakojimai) Musu seima dukros liga ir tik sustiprino. Sveikatos jums ir stiprybes
Man tokios istorijos labai skaudzios ir skaitydama vos neapsiasarojau, juk ir mano dukryte vos nemire is kart po gimimo, tad labai suprantu siuos tevelius kaip jiem sunku ir kokie negailestingi zmones, kad net sugeba is tokios nelaimes saipytis juk bet kam visa tai gali nutikti...tdl net stengiuos aukoti visom akcijom pinigu, kad jei mano vaikui nutiktu nelaime, bent ligonine turetu reikiama iranga mano vaika isgydyt.
DEIMANTE 😉
Labai sujaudino Jusu pasakojimas 😥 Bet svarbiausiai - tevu tikejimas.... Saunuoliai teveliai, ir toliau taip rupinkites savo saulyte, ir viskas bus ok, tikiu....
Grazute mergytes, taip graziai sypsosi, ji zino - viskas bus gerai, ir laimingai gyvens su mylinciais teveliais 👍 :-*
Stiprybes jusu graziai seimai!
susigraudinau...😥 stiprybes jusu seimai👍
deimante,ačiū tas svečias aš,tik pamiršau iš susijaudinimo prisijungti,o mazges šypsena tai tarsi vizitinė kortelė,nesikeičia nuo pat gimimo,labai graži
skaidydama sia istorija verkiau labai uzjauciu ir linkiu stiprybes ir dideles laimes
Nedėkok,Deimante,mes su tavim
Džiaugiuos Deimante,kad papasakojai ir dar kart išgyvenai viską.Tai nėra lengva,bet tai yra veiksminga.Kuo daugiau apie tai kalbi,tuo lengviau darosi.Lyg tai atrodo,kad tavo dalį tavo skausmo kažkas nuima.Svarbiausia,kad jūs tikite ateitimi,tas ir veda į priekį.Mes ir gi su Samantos sveikatėle kai gimė ilgai kovojome.Buvo pripažinta širdies ydelė ir niekas geros ateities nežadėjo.Mums net gi siūlė ją palikti pati vedėja.Dukrytė buvo prijungta prie aparatų inkubatoriuje,bet man užteko paimti jos rankelę ir supratau-ji gyvens.Mes pakrikštijome ligoninėje.Apsiraminau.Po metų sakė,kad jei išgyvens iki trijų metų ,bus viskas gerai.Vėl laukimas.Išgyvenome.
Aš tave puikiai suprantu ir džiaugiuosi su jūsų šeima.Nemanau,kad reikia tą patį išgyventi,kad sugebėtume suprasti tave.Daug tau stiprybės ir gražių akimirkų laukiant Šv.Kalėdų.Ir pagalbos iš VIRŠAUS.
Kai perskaiciau sia istorija,kuri be galo sujaudino,pati atsiminiau viena diena,kai buvau tik pagimdziusi savo dukrele.Ja taip pat paeme is palatos tyrimams ir pasake,kad greit atves.Laukiau jos,o minutes vis leke ir leke,jos vis neatveze,kol atejusi sesele pasake,kad ji palikta stebejimui,nes keistai,stenedama kvepavo.Nuejau pas budincia gydytoja paklausti,kas atsitiko mano mergytei ir negalejau istarti nei zodzio,tik stovejau ir verkiau....Nakti man ja grazino,viskas buvo gerai su mano dukrele.Todel galiu isivaizduoti,koki kosmara,koki siaubingai sunku nerima sirdyje turejai isgyventi,Deimante.Man sio baisaus nerimo teko tik kelios valandos,o tu turejai atlaikyti ne viena diena.Buk stipri ir toliau,bukit visi sveiki ir ,kad daugiau niekad netektu nerimauti del savo dukreles.Jau ta sypsena pirmoje nuotraukoje-tikro,gyvo angelelio 😀 Bukite laimingi!
dideles dideles stiprybes,linkiu kad visos svajones isipildytu.net pati susigraudinau.sveikit viskas bus gerai 😀
istiesu jaudinantis pasakojimas,stiprybes,sveikatos ir niekad nepraraskit tikejimo!!!!! o pasaipunus nubaus gyvenimas,neveltui sakoma lazda turi du galus...neisivaizduoju,kaip galima saipytis is kito nelaimes ir skausmo??? man asaros riedejo kai maciau,kaip mazei is kulniuko krauja eme, o cia istverti tiek operaciju... nuosirdziai linkiu,kad laukiama operacija butu jums paskutine!
Koks gali buti saipymasis, patycios is tokios nelaimes, kai vaikutis serga? Dziaugiasi juk jiems patiems nieko neatsitiko, dekoja Dievui juk gime sveiki, zvalus ir tevu priziurimi. Kol nepatiria to ka kitiems Dievulis duoda tol taip elgiasi nezmoniskai. Man tu zmoniu gaila, kurie ima tyciojasi, saiposi,nes jiems tikrai reikia psichologines pagalbos! O jums Deimante, linkiu sveikatos, stiprybes ir tiketi juk viskas bus gerai😀
Stiprybės ir Vilties Jūsų gražiai šeimynelei. 😀
Ištiesų skaitant rieda ašaros.
Džiaukitės kiekviena dienele. Mes su Jumis 😀
Noriu palinketi daug daug sveitatos mazyliai ir jos mamai 😀 Ir niekada neprarasti tikejimo stebuklais 😀
Stiprybes!!!!
Pati esu mama ir suprantu, ka isgyveni...
Neapsakomas skaismas, matant vaikely, ypac kudikely, kai jis kankinasi sirgdamas slogele.. ir neapsakomas skausmas toms mamoms, kurios regi savo mazuosius mediku rankose...
Ne be reikalo mums, mamoms tenka tokia sunki dalia, gimdyti...
Mes stiprios, galime viska istverti...
Laikykis ir prasyk Dievulio, kad saugotu jus, mazutes!!!!!!!! 😀